Inga LABUTYTĖ-ATKOČAITIENĖ 2015-09-29 17:22, papildyta fotogalerija 2015-09-29 18:58
Antradienio rytą su Lietuvos gamtos fondo specialistais išsiruošėme į Strošiūnų mišką Kaišiadorių rajone. Čia prieš 25-erius metus įkurtas teriologinis draustinis, kurį pastaraisiais metais pasigirdo siūlymų panaikinti. Kas reiškia šis pavadinimas?
Didžioji miegapelė savo inkile. Lietuvos gamtos fondo nuotr.
Draustinis skirtas būtent čia gyvenančioms didžiosioms miegapelėms saugoti. Šie mieli, tačiau gan aršiai savo teisę į miegą ginantys padarai aktyvūs naktį, daugiau nei pusę savo gyvenimo pramiega įsirausę žemėje esančiuose urveliuose. Tam, kad mokslininkai galėtų įrodyti, jog šioje vietovėje miegapelių tikrai esama ir kad šios galėtų didinti savo populiaciją, šiame drastinyje iškelta apie 100 inkilų.
Tokį inkilą itin lengva susimeistrauti ir patiems. Jei gyvenate prie didesnės upės, slėnyje, kur auga lazdynų bei ąžuolų, tikėtina, jog jūsų kaimynystėje gyvena viena kita Lietuvos raudonosios knygos atstovė. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos ekologas Vidmantas Malinauskas prisimena, jog 1987-aisiais metais šioje savivaldybėje nebuvo jokių saugomų teritorijų ar saugomų gamtos objektų.
Todėl ekologai pradėjo tyrimus šioje srityje. Miške buvo įkelta apie 200 inkilų, tačiau tuo metu jie planuoti paukščiams.
„Tačiau 1988-aisiais vienas Žiežmarių mokinukas, grįžęs po inkilų patikrinimo, teigė radęs kažkokį gyvūnėlį – mažą voveraitę. Tuomet jau mes iš gamtininkų stoties atvykom ir radome inkiluose tų „voveraičių“ ne vieną ir ne dvi. Iš 100 inkilų jų buvo beveik 30-yje inkilų“, – pasakoja V. Malinauskas (nuotr. kairėje).
Pasirodo, kad ši „voveraitė“ – didžioji miegapelė. Kaišiadorių rajone jų aptikta 1988-aisiais, kai Lietuvoje tebuvo vos 5 žinomos vietos, kur egzistavo šių gyvūnų populiacijos. Ir tik 1989-aisiais miegapelės įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą – kaip saugoma ir dirgikliams itin jautri rūšis.
Bačkonių parke, esančiame kitapus autostrados Vilnius–Klaipėda, net 19-oje inkilų rasta miegapelių jauniklių.
Po kelerių metų V. Malinauskas pradėjo dirbti savivaldybėje ir nutarė įkurti 123 hektarų ploto draustinį.
„Pagal gyvūno biologiją jis yra sėslus, niekur neišeis, Strošiūnų miškas, nors užima 3000 hektarų, yra pakankamai izoliuotas. Taigi šįmet švęsime draustinio 25-erių metų jubiliejų ir šia proga pakartojome stiprius tyrimus. Labai džiaugiuosi, kadangi buvo pasigirdę kalbų, jog miegapelių mažai, arba jų čia jau nėra – taip mąstė ir žmonės, ir specialistai. Inkilų užimtumas – apie 30 proc., o jauniklių radome apie 15 proc. inkilų. Beje, per tą laikotarpį, kol čia egzistuoja tas draustinis, šiame Strošiūnų miške rastos dar 4 naujos vietos, kur miegapelės naujai apsigyveno“, – džiaugėsi Kaišiadorių rajono savivaldybės ekologas.
Šiais metais peržiūrimos valstybinio Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio ribos. Pastarasis draustinis – jau valstybinis, įkurtas vieneriais metais vėliau, nei vietos gamtininkų inicijuotas draustinis miegapelėms saugoti. Ir jis laikomas svarbesniu. Koks skirtumas? Nedidelis – tiesiog kraštovaizdžio draustinyje leidžiama kirsti medžius.
V. Malinauskas pripažįsta, jog miškas čia paseno, dalis ąžuolų išvirto, tačiau miegapelės čia gyvena ir toliau, o saugoma teritorija su miegapelėmis užima vos 5 proc. Stroškūnų draustinio ploto.
„Jei būtų iškirstas pomiškis, jų čia nebeliktų. Nebeliktų nei slėptuvių, nei kur joms miegoti. Nelikus lazdynų, joms nebūtų kuo maitintis. Manau, kad po 25-erių metų turime stovėti taip, kad šis draustinis išliktų. Mes jo nenaikinsim, galbūt miškininkams grąžinsim atskirus sklypus, kur auga eglės, pavyzdžiui“, – nerimavo savivaldybės ekologas.
Miegapelė gamtininko rankoje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.
Didžioji miegapelė turbūt nežino, kad yra priskirtos antrajai Raudonosios knygos kategorijai. Tai reiškia, jog jų populiacija lengvai pažeidžiama – jos negali niekur nei kraustytis, nei išskristi.
Prasidėjus trikdymui gyvūnai tiesiog nyksta. Todėl jų šiandien aptinkama vos 9 vietose Lietuvoje.
Tyrimus šiame miške atliekantis Tado Ivanausko Zoologijos muziejaus Žinduolių skyriaus vedėjas Valclovas Gedminas perspėjo, jog šiuo metu inkiluose liko tik miegapelių jaunikliai – tėvai jau prikaupė pakankamai „lašinių“ žiemai ir įsirausė į žemę saldžiam 6–7 mėnesių miegui.
Lietuvoje yra lazdynininė, miškinė ir didžioji miegapelės. Kadaise dar gyveno ir ąžuolinė, tačiau ši rūšis jau išnyko.
Kodėl reikia miegapelėms kelti inkilus?
Pavojingiausias metas miegapelėms – pavasaris. Pabudę iš žiemos miego jos būna praradusios iki 30 proc. savo svorio. O gyventi nori mažiausiai trijose vietose, maždaug 50-ies metrų atstumu nutolusiose viena nuo kitos. Tiek uoksų ar drevių natūraliai medžiuose dažniausiai nėra. Miegapelės taip pat nori keliauti medžių šakomis. Tiesa, nedaug kas žino, tačiau miegančias jas gali pervažiuoti automobiliai, išknisti ir suėsti šernai.
Miegapelės maitinasi ir augalinės, ir gyvulinės kilmės maistu. Graužia pumpurus, tačiau paskanauja ir paukščių kiaušinių.
Šie gyvūnai nujaučia, kad laukia sunki, nederlinga vasara. Tuomet nesidaugina, kaip nutiko ir šiais metais.
„Dažniausiai randi 30 jauniklių ir kelis suaugusius. O šįmet jauniklių buvo gal 6 tiktai – visi kiti suaugę, – pasakojo V. Gedminas.– Ir tie buvo labai įmitę, vadinasi, vaikų nevedė.“
Didžioji miegapelė, kurios jauniklį pavyko aptikti viename iš inkilų, suaugusi gali sverti iki 200 gramų.
V. Gedmino (nuotr. dešinėje) teigimu, tokio dydžio patinai surasti net urzgia, o kąsdami gali nemenkai sužaloti gamtininką.
Juk šie iš pažiūros mieli padarėliai, savo buvusiame inkile aptikę zylę, su ja lengvai susidoroja.
Užtat pačiai miegapelei ne pyragai, jei susitinka kitą paukštį – pelėdą. Pastarieji paukščiai neskiria miegapelių nuo pelių ir ryškiai nežino, kad pūstauodegės miegapelės – griežtai saugoma rūšis.
V. Gedminui pavyko viename iš inkilų rasti didžiosios miegapelės jauniklį, tačiau šis, pažadintas iš miego, skolingas neliko – dantimis įsikirto į gamtininko ranką.
Paleistas sparčiai nuliuoksėjo į medžio viršūnę.
V. Gedmino teigimu, gamtininkai turi specialius Aplinkos ministerijos leidimus imti miegapeles į rankas. Jie nustato gyvūnų lytį, maišelyje ją pasveria, išrauna porą plaukų tyrimams.
Gamtininko teigimu, jei netoli savo gyvenamos vietos randate pragraužtų riešutų – tikėtina, jog turite kaimynę miegapelę. Jei norite patikrinti, ar jų tikrai yra, tereikia sukalti paprastą inkilą, kurio landa būtų 4–5 centimetrų skersmens. Jei inkile rasite prinešta lapų, ant jo – išmatų, o apačioje – daugiau tokių pagraužtų riešutų kevalų, jau galite kreiptis į gamtininkus ir pranešti apie miegapelių gyvenvietę.
Kaišiadorių miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas pripažino, jog šio regiono miškininkams nelengva – aplink mažiausiai trečdalis ploto – saugomos teritorijos, o tvarkyti miškų ūkį ir iš to gauti pelno vis tiek reikia.
„Interesai kertasi, nes mes šiuos miškus valdome, juose ūkininkaujame. Šiuose miškuose ūkininkaujame pagal miškotvarkos projektą ir, žinoma, pagal įsteigto draustinio nuostatus. Prižiūrime šiuos medynus, privalome juos atkurti ir išlaikyti ateities kartoms. Norint atkurti ąžuolynus ne visada juos įmanoma atkurti nekertant miško. Kadangi senas medynas žūsta, atsikuria, pavyzdžiui, lazdynynai, po kuriais ąžuolas tikrai niekada neataugs. Na, plynų kirtimų vykdyti čia negalime, tai išeina kaip įšaldytas medynas. Dabartinis Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio planas siūlo integruoti miegapelių draustinį į Strošiūnų kraštovaizdžio draustinį”, – sakė R. Miliukas.
Jis nuramino, jog miegapelių veisimosi vietose numatyti tokie miško tvarkymo būdai, kurie miegapelių iš šių teritorijų tikrai neišgins.
„Jei sugebėsime savo veiklą suderinti su miegapelių poreikiais, joms tikrai bus į naudą“, – kalbėjo Kaišiadorių miškų urėdijos inžinierius.