VĮ Kaišiadorių miškų urėdija

Lithuanian English

Lietuva pripažinta, kaip geriausiai miškus sauganti ir tvarkanti valstybė

Valstybės įmonė
Miškininkų g. 1,
56161 Kaišiadorys
Tel.   (8 ~ 346) 67630
Faks. (8 ~ 346) 53463
El.paštas: info@kaismu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 158985240

PVM kodas LT589852418

Miškininkystės pertvarka skurdins regionus

Valstybinio miškų ūkio sektoriaus pertvarka kviečia ne tik diskutuoti, bet ir sunerimti – juk kalbama apie didžiulį Lietuvos turtą – miškus, kurie priklauso mums visiems. Šis sektorius yra išskirtinis ir itin jautrus, nes šimtą metų augintą medį į malkas galima paversti per porą minučių. Tačiau šį kartą norėtųsi pakalbėti ne apie miškų tvarumą ir jo tvarkymą, kas yra nepaprastai svarbu, bet apie šios pertvarkos įtaką regionams, jų ekonomikai, žmogiškiesiems ištekliams. Būtent dėl to Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai pakvietė į diskusiją suinteresuotus ir šiuos dalykus išmanančius asmenis.

 

Į klausimus liko neatsakyta

Į diskusiją iš kviestų Seimo, Vyriausybės, Aplinkos ministerijos, Generalinės miškų urėdijos atvyko tik Gamtosaugos ir miškų departamento direktorius Donatas Dudutis ir Seimo nariai Virginija Vingrienė bei Valerijus Simulik. Susitikime taip pat dalyvavo Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Tytuvėnų, Telšių, Mažeikių miškų urėdijų atstovai, Šiaulių regiono miškininkystės ir medienos ruošos paslaugas teikiančių bei medieną perdirbančių įmonių vadovai. Visiems rūpėjo esminiai klausimai: Kokių pokyčių ir rezultatų tikimąsi iš reformos? Ar nebus sugriauta gerai funkcionuojanti miškų tvarkymo ir priežiūros sistema? Kas laukia šiame sektoriuje dirbančių žmonių? Kaip ši pertvarka atsilieps verslui regionuose? Ar numatomi pokyčiai eilinį kartą neskurdins regionų? Valstybinio miškų ūkio sektoriaus pertvarką susirinkusiems pristatė Gamtosaugos ir miškų departamento direktorius Donatas Dudutis. Miškininkai jau buvo išnagrinėję pertvarkos modelį, todėl departamento direktoriui turėjo daug klausimų. Deja, porą valandų trukusiame pokalbyje konkrečių atsakymų ir paaiškinimų nebuvo sulaukta, tik pasiūlyta ... diskutuoti.

Pertvarka skurdins regionus

Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmams itin rūpi, kokią įtaką ši reforma atneš regionų socialiniams ir ekonominiams dalykams. Kol kas yra daugiau klausimų negu atsakymų, ir daugiau nerimo negu pasitikėjimo tuo, kas žadama. Minėtame susitikime Seimo narė Virginija Vingrienė priminė Valstiečių ir žaliųjų partijos programą, kurioje pagrindinis akcentas yra užimtumo regionuose didinimas. Ir akivaizdu, kad siūloma miškų ūkio pertvarka tam prieštarauja.

Mano nuomone, vėl bandoma vykdyti eilinę centralizaciją, kuomet visas intelektas telkiamas vienoje vietoje, regionuose paliekant tik darbininkiškų profesijų žmones. Jau aiškiai įvardinta, kad regionuose nebereikės IT specialistų, kai kurios srities vadybininkų ar inžinierių, bus sumažinta darbo vietų. Regione veikianti savarankiška Valstybės įmonė irgi yra labai svarbi to regiono plėtrai, jo ekonominiam ir žmogiškųjų išteklių stiprinimui. Vykdant tokias pertvarkas, kokia numatyta miškų sektoriuje, prarandamos regionų kompetencijos ir galimybės pritraukti daugiau investicijų. Kol kas susidaro nuomonė, kad pertvarka vienareikšmiškai nukreipta naikinti regionus. Reformą vykdantys asmenys turėtų detaliau susipažinti su Europos Komisijos dokumentais. Štai „Nauja ES miškų strategija – miškams ir su mišku susijusiam sektoriui“ itin pabrėžia, kad miškai turi daug funkcijų ir yra naudojami ekonominiais, socialiniais ir aplinkos tikslais. „Miškų socialinė-ekonominė reikšmė didelė, tačiau nepakankamai įvertinama.“– taip teigiama strategijoje, pabrėžiant miškų reikšmę prisidedant prie kaimo plėtros ir čia užtikrinant darbo vietas. Vienas strategijos punktas taip ir įvardintas: „Mūsų kaimo ir miesto gyvenviečių rėmimas“. Jame rašoma, kad „Pakankama, apmokyta ir saugi darbo jėga yra viena iš konkurencingesnio miškų sektoriaus kertinių akmenų. Gerai tvarkomi miškai su kvalifikuotais miškų tvarkytojais, darbininkais ir verslininkais sudaro sąlygas tvariam ir konkurencingam miškų sektoriui, kuris, nešdamas naudą visuomenei, vaidintų svarbų vaidmenį vykdant kaimo plėtrą ir visoje ekonomikoje“.

Kodėl pasirinkta revoliucija, o ne evoliucija?

Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų surengtoje diskusijoje daugeliui itin rūpėjo atsakymas, kodėl pertvarka atliekama taip skubiai, kodėl einama revoliucijos keliu. Net nuolatos linksniuojama EBPO (ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) su savo reikalavimais siūlo pertvarkas vykdyti evoliucijos keliu.

Pertvarkos vykdytojai nuolat akcentuoja „kenkėjus“ urėdus, mini per didelį urėdijų skaičių ir nori kurti vieną įmonę. Kas trukdo Aplinkos ministerijai sumažinti jų skaičių iki optimalaus? Kodėl gerai veikianti ir pelną valstybei duodanti sistema turi būti sugriauta iš pamatų? Ar tikrai gerai įvertintos šios pertvarkos ekonominės ir socialinės pasekmės? Žinoma, galima nepaisyti suinteresuotų urėdų nuomonės, galima atmesti urėdijose dirbančių žmonių klausimus, tačiau neramina, kad norima kuo skubiau „sutvarkyti“ šį sektorių, neatsižvelgiant į tikrai nesuinteresuotų specialistų, ekspertų nuomonę. Miškininkai čia įžiūri didžiojo, gal net užsienio verslo interesus, o tai jau būtų neatsakinga ir grėsminga, ypač regiono atžvilgiu.

Diskusijoje dalyvavę medieną perdirbančių smulkių ir vidutinių įmonių vadovai neturėjo jokių priekaištų dėl dabar vykdomos medienos prekybos – viskas vyksta viešuose aukcionuose, kiekvienas perdirbėjas gali prieiti prie žaliavos, prie resursų. Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovai aktyviai dalyvavo rengiant Medienos prekybos taisykles, kurios sudaro galimybę medieną pirkti skaidriai, tos taisyklės palaiko konkurencingą medienos kainą regione. Kas atsakys, kaip bus viską centralizavus? Ar nebus dempinguojamos kainos, ar smulkus ir vidutinis verslas atsilaikys prieš gigantus?

Visos valstybės gina savo rinkas, stengiasi jas apsaugoti, siekia padėti vidutiniam verslui, kuris yra ekonomikos gyvybingumo garantas. Ir daug tokių įmonių yra regione, todėl nesinorėtų išgirsti ir sužinoti, kad jos užsidaro, neatlaikiusios didžiųjų rinkos žaidėjų (gal ir iš Latvijos) konkurencijos.

Miškininkystė – ne tik pelnas

Verslininkams neaiški logika – kodėl reikia griauti pelningai dirbančią sistemą? Reformuoti ją – taip! Tačiau kodėl iš pamatų griauti vieną didžiausių mokesčių mokėtojų? Pernai visos urėdijos dirbo pelningai, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas 2016-aisiais sudarė 7,3 mln. eurų, 2015-aisiais – 6,2 mln. eurų. Tačiau viešoje erdvėje mūsų šalies miškininkystė pliekiama kaip žymiai mažiau pelno generuojanti negu Latvijoje, Estijoje ar Švedijoje. Lietuvos miškininkai norėtų sąžiningumo – tos lėšos, kurias urėdijos pačios uždirba ir išleidžia miško atkūrimui, ką įdeda atgal į mišką, joms neužskaitomos kaip gautos pajamos. Įvertinus šias pajamas, Lietuvos miškininkystės pelningumas gerokai pranoktų kaimyninių šalių miškininkystės pelningumą.

Be to, nereikėtų užmiršti, kad urėdijoms priskirta daug kitų funkcijų, kurios neduoda tiesioginių pajamų: brangiai kainuoja priešgaisrinė miškų apsauga, nuolatinė miško kelių priežiūra, be to, daug dėmesio skiriama rekreacijai – tiesiami pažintiniai takai, įrengiamos poilsio aikštelės, nemokamas konsultuojami privataus miško savininkai, renkamos ir išvežamos iš miško šiukšlės ir kt. Regionuose urėdijos įsipareigojusios to krašto žmonėms prižiūrėti miškus taip, kad jie nebūtų tik ekonominis, pelningas vienetas valstybei. Miškas yra kur kas daugiau čia gyvenantiems žmonėms, todėl vienareikšmiškai esame už savarankiškas ir stiprias valstybines įmones regione. Žinoma, kiek jų turėtų būti, koks tas ekonomiškai gyvybingų urėdijų skaičius – tegul sprendžia jų steigėjas. Tačiau pertvarkos turėtų tobulinti, gerinti veiklą, o ne ją griauti.

Norėtų teisingų skaičių ir pagarbos

Surengtame susirinkime miškininkams itin rūpėjo, kodėl viešoje erdvėje pateikiami iškraipyti, netikslūs skaičiai ir faktai. Ir savo pasisakyme, skaidrėse, Gamtosaugos ir miškų departamento direktorius D. Dudutis pristatė, kad privalomųjų darbų administravimui urėdijose skiriama 35 proc. visų privalomųjų darbų vertės, o oficiali miškų ūkio statistika rodo, kad administravimui neskiriama nė 10 proc. Žiniasklaida pilna skaičių apie miškus, miškininkus, atlyginimus, pelnus ir kitokius rodiklius. Štai buvo pateikta informacija, kad Latvijoje miškininkai uždirba net 1900 eurų, o Lietuvoje atlyginimas – vos 900 eurų. Mūsų miškininkų iš kolegų latvių gauti duomenys rodo visai ką kita: vidutinis girininkijos specialisto atlyginimas Latvijoje yra 872 eurai, Lietuvoje – 950 eurų.

Aplinkos ministerija, pateikdama Latvijos valstybinių miškų valdymą kaip pavyzdį, „pamiršta“, kad ten medienos ruoša atskirta nuo miškininkystės ir perduota į privačias rankas. Galbūt privačiame sektoriuje atlyginimai ir yra 1900 eurų. O valstybinių miškų valdymui iš Latvijos biudžeto kasmet skiriama apie 95 mln. eurų. Ir iš viso, ar etiška lyginti Švedijos, Suomijos ir Lietuvos atlyginimus? Gal tada derėtų palyginti ir kitų sričių darbuotojų atlyginimus su švedų ar suomių?

Paklaustas, kodėl viešoje erdvėje tiek daug netikslių faktų, departamento direktorius D. Dudutis komentuoti nenorėjo, tik akcentavo, kad negali atsakyti už tai, ką rašo žiniasklaida. Deja, net iš Aplinkos ministro lūpų miškininkai pastaruoju metu išgirsta, kad jie yra nekompetentingi, kad Lietuvoje mažai sąžiningų žmonių, kad urėdijos miškus tik kerta ir jų neatsodina... Tokiais kaltinimais tikrai nederėtų švaistytis, tai žeidžia žmones, puoselėjančius mūsų miškus, atiduodantiems šiam darbui ne tik savo žinias, bet ir širdį. Juk miškininkai sako, kad mišką sodina, ugdo ir augina ateinančioms kartoms, tad būtų gerai, kad reformų besiimanti valdžia neužmirštų. kad miškui užaugti reikia kelių dešimčių ar šimtų metų, o ją sunaikinti daug laiko ir proto nereikia.



Plačiau: http://vz.lt/agroverslas/2017/02/24/miskininkystes-pertvarka-skurdins-regionus#ixzz4ZatK6cSA