VĮ Kaišiadorių miškų urėdija

Lithuanian English

Lietuva pripažinta, kaip geriausiai miškus sauganti ir tvarkanti valstybė

Valstybės įmonė
Miškininkų g. 1,
56161 Kaišiadorys
Tel.   (8 ~ 346) 67630
Faks. (8 ~ 346) 53463
El.paštas: info@kaismu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 158985240

PVM kodas LT589852418

Nemeskime kelio dėl takelio

 

Naujųjų metų pradžia šalies miškininkus netikėtai suglumino, mat aplinkos ministras Kęstutis Navickas skubotai pasiūlė reformuoti valstybinių miškų valdymą. Ar pamatuotai ministras pirmiausia imasi reformų toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia? Į šį ir kitus klausimus bandysime rasti atsakymą drauge su Telšių miškų urėdijos urėdu Bronislovu Baniu.

Algirdas Dačkevičius

 

Darniai veikiančiai sistemai kyla grėsmė

Pasak urėdo B. Banio, praėjusių metų pabaigoje Generalinėje miškų urėdijoje vyko išplėstinis kolegijos posėdis, kuriame dalyvavo Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika. Vyko dalykiškas pokalbis apie būsimus pokyčius valstybiniame miškų ūkio sektoriuje. Pastebėta, jog urėdijos dirba neblogai, o dėl jų reorganizacijos bus tariamasi demokratiškai, apdairiai ir atsakingai. Tokią žinią urėdai prieš Naujuosius metus parvežė į savo kolektyvus.

Stojus 2017-ųjų sausiui viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Panagrinėkime įvykių seką. Pirmiausia per informacijos priemones buvo sukurta neigiama išankstinė nuostata apie šalies urėdijas, kaip „klestinčius korupcijos židinius“, o po to prabilo „sunkioji artilerija“ – aplinkos ministras. Nesinori taip manyti, bet toks įvykių scenarijus tarsi kopijuojamas nuo dažnai Lietuvoje kritikuojamos kaimyninės šalies, kurios metodai – pirmiausia bet kokiu būdu apkaltinti, o paskui veikti sau parankia linkme.

Tokia atvirkštinė įvykių seka, kai po galimai užsakomųjų straipsnių, siekiančių supriešinti miškų urėdus su jų pavaldiniais ir eiliniais miškininkais, taria žodį ir aplinkos ministras K. Navickas, nori nenori sukelia prieštaringiausių svarstymų. Tuo labiau kai spaudos konferencijoje ministras pristatė daugiau emocijomis, o ne dalykiškumu pagrįstą valstybinio miškų ūkio sektoriaus pertvarkos planą. Kalbėta be argumentų, akcentuojant aptakias frazes: urėdijose dirbama neefektyviai, trūksta skaidrumo, iš anksto be gilios argumentacijos įsitikinus, jog naujai įkurta valstybinė įmonė, panaikinus 42 šalies urėdijas ir Generalinę miškų urėdiją, darbus rikiuos be priekaištų. Esą bus nepagailėta miškininkų biurokratų, o algos miškuose dirbantiems specialistams tik didės.

Vis dėlto net vidutinės įmonės verslininkas šyptelėtų pažvelgęs į ministerijos „spartuoliškų“ veiksmų, pertvarkant miškų sistemą, grafiką. Pirmiausia į akis krenta didžiulis skubėjimas. Jau vasario mėnesį planuojamas pertvarkos scenarijų aptarimas su socialiniais partneriais, kovą – parengti įstatymų projektai bus teikiami Seimui, o balandį – priimami. Toliau tempai nemažėja: balandžio–rugsėjo mėnesiais parengiami valstybinių įmonių reorganizacijos planai, o per rugsėjį ir gruodį įstaigos ir įmonės reorganizuojamos. Na, štai, ir viskas – nuo 2018-ųjų sausio pirmosios pradeda veikti nauja valstybinių miškų valdymo įmonė. Kaip ji veiks – jokio aiškumo.

Kas yra rašęs bent padoresnį projektą, žino, kad jame turi atsispindėti visi jo įgyvendinimo privalumai ir trūkumai, laukiama sėkmė ir tykojančios grėsmės. O ministerijos veiksmų grafike atsispindi ne reorganizacija, o nepriklausomybės metais susiklosčiusios valstybinių miškų sistemos naikinimas.

Nežinia, specialiai ar per beatodairišką skubėjimą Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkės Ingos Ruginienės vizitas pas aplinkos ministrą ministerijos tinklalapyje paviešintas klaidingai: esą profsąjungos reformai pritaria. I. Ruginienė, apgailestaudama dėl tokio akibrokšto, išsiuntinėjo elektroninius laiškus urėdijoms, dar kartą patikindama, jog profsąjungos visada pasisakė už sistemos tobulinimą, tačiau projektui, kurio net nematė ir apie jį jokios informacijos neturi, negali pritarti.

Norint argumentuotai diskutuoti apie valstybinių miškų sistemos reorganizaciją, būtina atlikti išsamų jos ekonominių ir socialinių pasekmių vertinimą, o po to tartis su miškininkais, Lietuvos miškininkų sąjunga, profsąjungomis, visuomeninėmis organizacijomis.

 

Apie efektyvumą, skaidrumą ir naudą valstybei

B. Banys, apžvelgdamas keletą urėdijų veiklos epizodų, dar kartą priminė, jog jos – ne biudžetinės organizacijos: pačios kuria produktą, teikia paslaugas ir užsidirba pinigų. Urėdas, remdamasis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėjo profesoriaus Romo Lazutkos teigimu, paskaičiavo, ką praranda biudžetas, tarkime, atleidus 1 000 darbuotojų iš ūkinės įmonės. Pasak R. Lazutkos, Lietuvoje viena darbo vieta apmokestinama 55,18 proc. Vadinasi, per mėnesį nuo vieno žmogaus, tarkime, gaunančio atlygį 1 000 eurų, į biudžetą įplaukia 552 eurai, o nuo tūkstančio – 552 tūkstančiai. Padauginkime šį skaičių iš 12 mėnesių ir gausime įspūdingą sumą – 6,6 mln. eurų. Atleidus minėtą skaičių darbuotojų, tokių pinigų biudžetas neteks. O kas galėtų apskaičiuoti, kiek kainuoja profesinis praradimas, išeitinės kompensacijos atleistiems darbuotojams, nedarbo atveju išmokos jiems?

B. Banys mano, kad dirbama pakankamai efektyviai. 2016 m. Telšių miškų urėdija pardavė 84,3 tūkst. kub. m apvaliosios medienos ir už ją gavo 3 mln. 627 eurus pajamų. Už kub. m vidutiniškai gauta po 43,03 euro. Daugiau kaip pusę – 60 proc. – medienos paruošė urėdija, o kitą dalį – rangovai. Urėdijos medienos ruošimo savikaina siekė 13,96 euro už kub. m, o rangovai samdyti už 16,03 euro. Dar tenka atseikėti 22,91 euro privalomiesiems darbams, kitaip tariant, valstybės turtui miške atkurti ir gausinti. Be to, nuo kiekvieno parduoto kub. m medienos sumokama 15 proc. pajamų, taip pat turto mokesčio – 7,02 euro. Viską sudedame ir gauname 43,89 euro. Vadinasi, pernai patyrusi 86 euro centus nuostolio už apvaliosios medienos pardavimą urėdija jį kompensavo pridėdama iš ankstesniais metais gauto pelno ir kitų komerciškai uždirbtų pajamų. Tai kuo grindžiama aštri oponentų kritika, kad valstybiniai miškininkai lobsta iš parduodamo miško?

B. Banys svarbiausią grąžą valstybei mato kaip tikras miškininkas: sąžiningai dirbant privalomuosius darbus – įveisiant, atkuriant, ugdant miškus, rūpinantis jų sanitarine, priešgaisrine apsauga ir t. t. Ir vėl neišsiversime be skaičių. Telšių miškų urėdijos medynai užima 30 tūkst. 693 ha (bendras urėdijos plotas – 37 tūkst. 400 ha). Oficialus medienos prieaugis 1 ha – 7,29 kub. m. Vadinasi, urėdijoje per metus užauga 269 tūkst. kub. m medynų. Jei šį skaičių padaugintume iš nenukirsto miško vidutinės kainos, kuri pernai buvo 24 eurai už kub. m, per metus gautume 6 mln. 470 tūkst. eurų.

Urėdas šypsodamasis užsiminė, kad tai ne tik miškininkų, bet ir Lietuvos žemės, saulės ir lietaus nuopelnas, seikėjantis turtą į bendrą šalies aruodą, su kuriuo reikia elgtis labai šeimininkiškai.

B. Banys niekaip negali sutikti su priekaištais, jog urėdijose dirbama neskaidriai. Mediena parduodama tik per elektroninę sistemą viešuose aukcionuose. Nenuvažiuosi pas urėdą ir nesusitarsi dėl kainos. Pasak urėdo, šiuo metu, kai informacinės technologijos pasitarnauja visuomenei, visi ekonominiai rodikliai, kita informacija nesunkiai randama internetinėje erdvėje – nieko skaidriau negali būti. Finansines ataskaitas audituoja nepriklausomas auditas, o kas treji metai – vidaus auditas. B. Banys mano, kad kaip tik vienoje ministerijos planuojamoje valstybinėje miško įmonėje gali atsirasti daugiau spragų skaidrumui aptemdyti.

Stambieji apvaliosios medienos pirkėjai, oficialiai nematomi, bet numanomi vienos įmonės sukūrimo valstybinių miškų sektoriuje iniciatoriai, džiūgauja šiuo aplinkos ministro sprendimu. Pagrindiniai jų argumentai, kurie pasirodė spaudoje, – bus patogiau prekiauti, be to, tai seniai reikėjo daryti. Vargu, nes medienos sandėliai liks tose pačiose vietose. Jeigu turima omenyje, kad bus prekiaujama iš vieno sandėlio, tai apie skaidrumą, grąžą valstybei ir efektyvumą nėra ko ir kalbėti. AB „Grigiškės“ generalinio direktoriaus Gintauto Pangonio siūlymas dėl medienos transportavimo miškininkams yra priimtinas. Urėdas B. Banys irgi jam pritaria.

Dėl antrojo argumento – tai reikėjo seniai daryti – medienos verslo magnatas Sigitas Paulauskas visiškai atviras: to siekiama ne mažiau kaip 20 metų. Tokį apetitą patvirtinti gali daugybė valdžioje buvusių politikų ir kitų valdžios tarnautojų.

Per tuos metus spaudoje prirašyta begalė straipsnių, dažniausiai be jokių argumentų juodinančių miškininkus. Faktas toks – Lietuvoje niekada netrūko apvaliosios medienos. Dažniausiai jos yra perteklius ir kaina ne aukštesnė nei aplinkinėse valstybėse.

Urėdas pastebėjo, kad nuo 1990-ųjų metų urėdijų modelis nuolat tobulinamas. Per tą laiką įvyko daug pasikeitimų. Su naujos technikos diegimu miškuose natūraliai mažėjo ir giriose dirbančių žmonių. Per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2007 iki 2017 m. – iš 2 707 specialistų šalies urėdijose beliko 1 930. Urėdijos centruose panašiai dirba po 12 specialistų, vadinasi, iš viso būtų 504 žmonės. Daug ar mažai? Darbų tikrai netrūksta: įvairūs derinimai, koordinavimai, projektiniai, buhalteriniai rūpesčiai. Rengiami miško įveisimo projektai privačių žemių savininkams. Ar kas galėtų įsivaizduoti, kad urėdijos valstybinių miškų visų sklypų perimetras – net 2 667 kilometrai! Už šių nuogų skaičių slypi begalė įdėto darbo ir sugaišto laiko, derinant kadastrinių matavimų bylas su kitais žemės ir miško sklypų naudotojais. O šią valstybės patikėtą funkciją greta kitų svarbių darbų kruopščiai turi atlikti vyr. miškininkas. Pasak B. Banio, nedykinėja ir buhalterija. Viena buhalterė, atsirandant įvairiausioms naujovėms ir ataskaitoms, tiesiog priversta dirbti Mokesčių inspekcijai. Apskritai visi specialistai dirba ne bet kam, o valstybei ir visuomenei.

Naujajame pertvarkos modelyje minimi miškuose dirbantys specialistai, kalbama apie jiems didėsiančius atlyginimus, mažinamą socialinę atskirtį, tačiau konkrečiai taip ir nepaaiškinamos jų funkcijos. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar urėdijos centre dirbantis inžinierius bus priskiriamas miške dirbančiam specialistui, nes pagal dabartinę darbų specifiką jis su girininkijos specialistais dirba ranka rankon ir jų neįmanoma atskirti.

 

Ar bus iš miško išguitas šeimininkas?

B. Banys tvirtai įsitikinęs, kad šiuo metu urėdijos „nenugyventos“. Čia dirba daugelis miškui atsidavusių girininkų, eigulių, kitų miško darbuotojų.

Pertvarkos miške iniciatoriai ragina naudotis gerąja užsienio šalių patirtimi, kad būtų pasiektas didesnis efektyvumas. O tos patirties esama visokios. Pavyzdžiui, Latvijos vyriausybė, kad padidintų įplaukas į valstybės biudžetą, be saiko didino kirtimo kvotas. Rezultatas – kaimynų valstybiniai miškai prarado FSC sertifikatą. O šis sertifikatas skatina atsakingą miškų naudojimą, garantuoja biologinės įvairovės apsaugą.

Latvijos ir Estijos miškuose dirbančių tokių specialistų girininkijose, kaip dabar įsivaizduoja pertvarkos iniciatoriai, kaip ir nėra. Vadinasi, teiginys, kad pertvarka paliestų tik urėdijų administracijose dirbančius specialistus, yra netiesa. Be miškuose dirbančių specialistų, pertvarka atsilieptų ir smulkioms rangovinėms organizacijoms, kurios Lietuvoje šiuo metu vyrauja ir atlieka ne tik miško kirtimo, bet ir jo priežiūros bei kitus darbus.

Teigiama, kad, konsolidavus valstybinių miškų valdymą vienoje įmonėje, didėtų ekologinė ir socialinė miškų vertė. Tačiau pamirštama, kad miškų plotai – biologinės įvairovės oazė, kur vieno kurpaliaus nepritaikysi. Visi sprendimai, susiję su finansiniais ir darbo jėgos ištekliais, turi būti priimami miške, o ne koordinuojami iš Vilniaus. Šiandien miškininkai priskaičiuoja apie 100 darbo rūšių miške. Dauguma žmonių paprasčiausiai net neįsivaizduoja, koks tai platus ir daugialypis ūkis. Jie mano, kad miškininkai kerta mišką, jį atsodina ir saugo. Jeigu tiek veiklos tebūtų, tai užtektų ir vienos koordinuojančios įmonės, bet su dabartine darbų gausa ir sprendimų įvairove joks vienas nutolęs centras gerai negalėtų susitvarkyti. Žinoma, būtų daug ko atsisakyta, išskaidyta, bet kaip tai paveiktų miško ekologinę ir socialinę vertę, kurios didėjimo tikimasi? Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, ji tik mažėtų.

Skaudžiausia, kad mūsų valstybinėje įmonėje dirbantis žmogus nesijaučia ramus dėl savo ateities, juo nepasitikima. Tai verčia pasijusti nereikalingam ir našta valstybei. O kam, jeigu ne jai dirbama? Kalbos apie emigracijos mažinimą, regioninės politikos stiprinimą – irgi be jokio pagrindo. Neišmintinga, kai reorganizacija daroma vardan reorganizacijos. Tai akivaizdžiai liudija nusiskundimai dėl švietimo ir sveikatos sistemų pertvarkos. Ir su miškais pasielgus neapdairiai gali būti padaryta nepataisoma žala.

Žymus šių dienų verslininkas ir investuotojas Peteris Thielas knygoje „Nuo nulio iki vieneto“ rašo: „Aišku, lengviau nukopijuoti kažkieno sukurtą modelį nei sugalvoti visiškai naują.“ O kas prisiims atsakomybę už tą nukopijuotą, bet nežinia kaip veiksiantį valstybinių miškų pertvarkos modelį mūsų šalyje? Gąsdinimas, jog Lietuva nebus priimta į tarptautinę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją – nieko vertas. Lenkiją, nors ten situacija analogiška, į šią organizaciją priėmė.

 

Kam naudinga valstybinių miškų pertvarka?

Pasak B. Banio, daroma pertvarka turi nešti naudą. Gal ji bus naudinga miškininkų bendruomenei? Anaiptol. Tokios bendruomenės, realiai jaučiančios žemę po kojomis ir patriotiškai dirbančios Lietuvai, neliks.

Tai gal labiau suklestės Lietuvos medienos pramonė? Įvertinus tikrąją padėtį mūsų šalies darbo rinkoje ir kokiomis didžiulėmis visų miškininkų pastangomis šiandien vykdomi miško ugdymo kirtimai ir miškų priežiūros darbai, galima drąsiai teigti, kad, centralizavus paslaugų pirkimus, šių darbų nebus kam dirbti. Vadinasi, sumažės smulkios ir menkavertės medienos, ypač žaliavos biokurui. Apskritai Lietuvos miškų vertė mažės.

Apie kokią naudą mūsų šaliai galima svarstyti, kai ne iš biudžeto išlaikomoje, o gamybos įmonėje mažinama darbo vietų? Nesunku nuspėti, kad, centralizavus ir medienos pardavimą, žlugs smulkios medienos perdirbimo įmonės.

O galiausiai klausimas Seimo valdančiajai koalicijai. Ar realiai įsivaizduojama, kaip praktiškai galima padaryti pertvarką, kai net nėra bendros buhalterinės sistemos? Miškų ūkis – ne geležinkeliai, keliai, energetikos ar šilumos ūkiai. Jame, kaip ir žemės ūkyje, kiekviename sklype visoje Lietuvoje vienu metu vyksta darbai. Vien turtui perregistruoti metų neužtektų. 2018-aisiais prasitęs kai kurios sutartys ir iš inercijos traukinys dar gali judėti. Jis įbildės su nenuspėjamu chaosu ir iš to kylančiomis pasekmėmis į 2019-uosius metus. Ar naudinga tokia galima suirutė politikams, deklaruojantiems tvarką ir darbą vardan Lietuvos gerovės?

 

Ne revoliucijos, o evoliucijos keliu

B. Banys į pokyčius urėdijose žvelgia pragmatiškai. Pasak ilgamečio miškininko, reikia eiti ne revoliuciniu, o evoliucijos keliu.

Dar pernai Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos kolegijos sprendimu buvo sudaryta komisija VĮ miškų urėdijų klausimams nagrinėti. Į ją buvo įtrauktas ir Telšių miškų urėdijos urėdas B. Banys. Komisija pateikė išvadas ir pasiūlė valstybinių miškų urėdijų pertvarkymo modelį, kuriame teigiama: „Valstybinių miškų ūkio pertvarka turėtų būti vykdoma vienu metu, suformuojant ilgalaikėje perspektyvoje ekonomiškai gyvybingas stambesnes miškų urėdijas, atitinkančias minimalius kriterijus. Šiam tikslui siūloma taikyti du pagrindinius kriterijus: miškų urėdijos valdomas valstybinės reikšmės miškų plotas turi būti ne mažesnis negu 25–30 tūkst. ha (priklausomai nuo ūkinių IV grupės miškų kiekio), o stabilios 2 dešimčių laikotarpiui bendros metinės kirtimų apimtys – ne mažesnės kaip 100 tūkst. ktm. Prieš priimant galutinį sprendimą dėl konkrečios miškų urėdijos, neatitinkančios pagrindinių kriterijų (ploto ir kirtimo normos), reorganizacijos papildomai turėtų būti įvertintas finansinės ir ūkinės veiklos rodiklių vykdymas.“

B. Banys mano, kad tai bent artimiausioje perspektyvoje užtikrintų Lietuvos valstybinių miškų ūkio sektoriaus stabilumą ir gyvybingumą. Taip pertvarkant urėdijas būtų išsaugotas miško, kaip valstybės turto, didinimas ir arčiausiai jo esanti grandis – girininkijos. Žinoma, urėdijoms galėtų būti praplėstos funkcijos, ypač aplinkosauginėje srityje, konsoliduojant privačių miškų savininkus. Yra ko veikti miškininkams ir saugomose teritorijose, kurių netrūksta valstybiniuose miškuose. Todėl ne mažinant, o tik sukuriant naujų darbo vietų galima atnešti naudos valstybei.

Svarbiausia išsiaiškinti prioritetus, trukdžius ir, dalykiškai įvertinus padėtį, ieškoti geriausio varianto. Žinoma, kiekviena reforma – net ir pernai pasiūlyta Generalinės miškų urėdijos kolegijoje sudarytos komisijos – nevyksta be pėdsako, todėl ir miškininkai turėtų suprasti, jog pokyčiai kai ką paliestų, tačiau ne taip skaudžiai, kaip aplinkos ministro numatyta valstybinių miškų pertvarka.

Taigi miškininkai neatsisako žengti pertvarkos keliu, bet jie nenori mesti kelio dėl takelio ir klaidžioti neaiškiais į nežinią vedančiais takais.