VĮ Kaišiadorių miškų urėdija

Lithuanian English

Lietuva pripažinta, kaip geriausiai miškus sauganti ir tvarkanti valstybė

Valstybės įmonė
Miškininkų g. 1,
56161 Kaišiadorys
Tel.   (8 ~ 346) 67630
Faks. (8 ~ 346) 53463
El.paštas: info@kaismu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 158985240

PVM kodas LT589852418

Saugomos teritorijos – džiaugsmas ir nerimas

 

Mes pagrįstai galime didžiuotis savo gamta ir jos apsaugai sukurtomis saugomomis teritorijomis. Valstybės saugomų teritorijų tinklo sukūrimas – tai viena iš nedaugelio Lietuvos sėkmės istorijų. Kad tai nėra tušti žodžiai, liudija šių metų pradžioje Jungtinių tautų Pasaulio turizmo organizacijos 12-tą kartą rengiamuose turizmo inovacijų ir meistriškumo apdovanojimuose apdovanotas Anykščių regioninio parko Medžių lajų takas. Medžių lajų takas kategorijoje „Turizmo inovacijos įstaigose“ užėmė pirmąją vietą.

Tačiau yra ir kita saugomų teritorijų pusė, kurios mes dažnai nepastebime – jų priežiūra ir ūkinės veiklos apribojimai nemažai kainuoja. Šiuo metu  saugomų teritorijų plotas užima 17,5 %  šalies ploto. Atrodytų, kad jau ne taip ir daug, tačiau tai sudaro apie 1,14 mln. hektarų. Europos Komisija reikalauja šį plotą padidinti dar 1-2 procentais (65 – 130 tūkst. hektarų). Kadangi didesnė dalis saugomų teritorijų yra įsteigta valstybiniuose miškuose, o naujos teritorijos taip pat būtų steigiamos daugiausia valstybiniuose miškuose, valstybės įmonės miškų urėdijos nuogąstauja, kad tai gali esmingai įtakoti jų ūkinę veiklą. Juolab, kad valstybiniai miškai užima tik 1,1 mln. ha plotą. Kai kuriose miškų urėdijose saugomos teritorijos jau dabar užima daugiau kaip pusę miškų.

 

Privatininkai saugomų teritorijų nenori

 

Didesnė dalis saugomų teritorijų yra išsidėsčiusi valstybiniuose miškuose, o privačių miškų savininkai visais įmanomais būdais priešinasi saugomų teritorijų steigimui jiems priklausančiuose miškuose arba reikalauja kompensacijų už ūkinės veiklos apribojimus. Jeigu dabar visi miškai būtų privatūs, valstybė turėtų ne tik didelių finansinių, bet ir daug kitokių problemų. Daugelį saugomų teritorijų įsteigėme vykdydami įsipareigojimus ES, todėl valstybė turėtų jas saugoti, mokėdama nemažas kompensacijas privačių miškų savininkams. Tokia finansinė našta gali būti pakeliama tik ekonomiškai labai stiprioms valstybėms. Šiuo metu padėtį gelbsti tai, kad daugiau kaip 50 % miškų priklauso valstybei, ir juos patikėjimo teise valdo valstybės įmonės miškų urėdijos. Tačiau miškų urėdijos yra pelno siekiantys subjektai, kurie turi pasiekti valstybės nustatytus pelningumo rodiklius bei vykdyti daugybę kitų įpareigojimų. Todėl reikia labai atsakingai didinti naštą ir valstybiniam „miškų arkliukui“, nes kai jis išleis paskutinį kvapą, tos naštos visai nebebus kam nešti. Tada miškus perims labai turtingi ir brangiai apmokamų teisininkų atstovaujami subjektai, kurie tą  gamtosauginę naštą perkels ant visuomenės pečių, nes viską reikės apmokėti valstybės biudžeto lėšomis.

Kaip  „noriai“ privatus sektorius reaguoja į kvietimą prisidėti prie bendros valstybės gerovės kūrimo, rodo nesenas pavyzdys. 2014 metų pradžioje Seimas priėmė Miškų įstatymo 7 str. 2 dalies pataisas, kuriomis nustatytas papildomas 5 % mokestis privačių miškų savininkams iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Tokiu būdu Seimas įstatymu įpareigojo privačių miškų savininkus prisidėti prie miškų infrastruktūros  palaikymo. Jeigu dėl miško kelių, kuriais naudojasi ir patys privatininkai, remonto kilo toks triukšmas (kreiptasi ne tik į Lietuvos teismus, bet grasinama net tarptautiniais teismais!), tai koks triukšmas kiltų, jei privačiuose miškuose būtų įsteigta tiek saugomų teritorijų, kiek jų yra valstybiniuose miškuose? Tokiu atveju skundai pasiektų ne tik Strasbūrą, bet ir Marsą!

 

Apie gamtosaugininkus „rezervistus“ ir „projektininkus“

 

Radikalių pažiūrų gamtosaugininkai Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio kraštų nuolat reiškia pretenzijas miškininkams, kam šie kerta miškus ir tokiu būdu juos niokoja. Šios kategorijos gamtosaugininkai netiesiogiai pasisako už tai, kad miškai visai nebūtų kertami. Kai kurių pasišventusių gamtosaugininkų „rezervistų“ pažiūras galima gerbti, nes jie iš tikrųjų fanatiškai, bet nuoširdžiai myli gamtą ir dėl jos pasiruošę paaukoti labai daug. Aišku, tie jų siekiai yra nerealūs ir neįgyvendinami. Tačiau yra nemaža dalis gamtosaugininkų „projektininkų“, kuriems  gamtosauga yra tik pasiturinčio ir nerūpestingo gyvenimo šaltinis. Jie nepailsdami teikia įvairius projektus visoms įmanomoms institucijoms, žadėdami viską išsaugoti ir apsaugoti. Kartais jie imasi saugoti tai, ko nebeįmanoma apsaugoti arba tas saugojimas kainuoja tiek, kad tai tampa nepakeliama našta miškų urėdijoms, valstybei ir pan.

Visuomenė taip pat yra įtakojama pasisakymų apie miškus naikinančius miškininkus, todėl viešojoje erdvėje sklando tokie populiarūs posakiai: „Žiūrėkit, miškininkai miškus baigia iškirsti“ arba  „Jau visi miškai iškirsti – miškų nebėra“. Ir taip jau ne vieną dešimtmetį. Jeigu miškai jau seniai iškirsti, jų nebėra, tai ką miškininkai vis kerta ir kerta?

Analogiško elgesio požymių galima pastebėti ir kai kurių politikų elgsenoje (ypač prieš rinkimus). Tada jie tampa pabrėžtinai aktyvūs „gamtosaugininkai“ ir rėžia tautai ugningas kalbas apie baigiamus sunaikinti Lietuvos miškus. Prieš keliolika metų teko girdėti tokį juokingą vieno politiko pasisakymą: „Vieną kartą važiuoju pro mišką, o iš jo išvažiavo trys didžiuliai miškavežiai prikrauti rąstų. Pirmą kartą pats savo akimis pamačiau, kaip miškininkai naikina Lietuvos miškus“.  O kad pats tuo pat metu statosi vilą prie ežero, ir tokie pat miškavežiai jam veža medieną statyboms, jau jisai nemato.

Yra visiškai akivaizdu, kad visose žmonių veiklos srityse turi būti surastas gamtosaugos ir ūkinės veiklos kompromisas. Ypač šis principas yra svarbus, kai kalbame apie valstybinius miškus. Ar daug saugomų teritorijų yra Joniškio ir Marijampolės dirvonuose? Galima sakyti, kad visai nėra. Pagrindiniai saugomų teritorijų plotai yra išsidėstę valstybiniuose miškuose, ir tai yra beveik vienintelė vieta, kur dar įmanoma steigti naujas saugomas teritorijas. Todėl ten jos dažniausiai ir steigiamos.

 

Inventorizacijos rezultatai miškininkams buvo staigmena

 

2011 – 2015  metais Lietuvoje buvo įgyvendinamas projektas „EB (Europos Bendrijos – red. past.) svarbos natūralių buveinių inventorizavimas, palankios apsaugos būklės kriterijų nustatymas ir monitoringo sistemos sukūrimas“. Projektas buvo finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos biudžeto lėšomis (projekto biudžetas  - 12 223 821 litų). Šio projekto tikslas buvo inventorizuoti EB svarbos natūralias buveines ir surinkti duomenis jų būklei įvertinti, o taip pat parengti metodines ir technines prielaidas išskirtų buveinių monitoringui vykdyti. EB svarbos natūralių buveinių visoje šalyje inventorizavimas atliktas remiantis EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovu, kurį 2012 metais parengė  Gamtos tyrimų centro specialistai.

Kaišiadorių miškų urėdija 2012 metų vasarą pareiškė pageidavimą bendradarbiauti, inventorizuojant buveines urėdijos miškuose. Miškų urėdo Stasio Truskausko pasirašytame rašte Aplinkos ministerijai rašoma: „Norėdami bendradarbiauti inventorizuojant buveines ir siekdami išsaugoti naujai inventorizuojamas ir mums nežinomas svarbias natūralias buveines, prašome įpareigoti „Gamtos tyrimų centrą“ ir jo partnerį pradedant lauko darbus VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos teritorijoje, pateikti miškų urėdijai lauko darbų grafiką ir darbus atliekančių darbuotojų kontaktus, darbų eigoje teikti informaciją apie inventorizuotas buveines.

Kaišiadorių miškų urėdas Stasys Truskauskas

Tikimės, kad glaudus miškų urėdijos ir inventorizaciją atliekančių specialistų bendradarbiavimas padės laiku apsaugoti natūralias buveines, ateityje palengvins saugomų teritorijų planavimo, gamtotvarkos ir tvarkymo planų derinimo procesą“.

Kaišiadorių miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas sako, kad „miškininkų siūlymu bendradarbiauti nebuvo susidomėta, todėl buveinių inventorizacija vyko miškininkams nedalyvaujant.

Miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas

 

Šios inventorizacijos metu įvertinta didelė dalis Lietuvos valstybinių bei privačių miškų plotų, daugiau ar mažiau atitinkančių aukščiau minėtame vadove pateiktus kriterijus. VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos, Žiežmarių girininkijoje esančiame Strošiūnų kraštovaizdžio draustinyje inventorizuotas gana didelis EB svarbos natūralių Vakarų taigos (9010) tipo miškų buveinių kiekis. Kaišiadorių miškininkams inventorizacijos rezultatai buvo tam tikra staigmena. Apie inventorizuotas buveines sužinota tik tada, kai jos buvo paskelbtos internete.

Potenciali šio inventorizavimo rezultatų įtaka VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos veiklai būtų pakankamai reikšminga, ypač atsižvelgiant į tai, kad šio inventorizavimo rezultatais gali būti grindžiami ir rengiamo Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio tvarkymo plano sprendiniai. Kaišiadorių miškų urėdijos specialistams kilo nemažai abejonių dėl atlikto šio tipo buveinių inventorizavimo rezultatų atitikimo svarbiausiems tokių buveinių išskyrimo kriterijams. Dėl šios priežasties Kaišiadorių miškų urėdija  kreipėsi į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto specialistus dėl papildomo išskirtų Vakarų taigos (9010) tipo miškų buveinių vertinimo“.

 

Saugomos teritorijos turi būti steigiamos labai atsakingai

 

Nors EB svarbos natūralių buveinių inventorizaciją organizavę Gamtos tyrimo centro specialistai pabrėžia Strošiūnų šilo vietovės ir joje susiformavusių labai savitų miško buveinių svarbą, įgyvendinant EB Buveinių direktyvos reikalavimus, miškininkai suabejojo tokia gausa buveinių Strošiūnų kraštovaizdžio draustinyje. Miškų instituto mokslininkai ( habil. dr. S.Karazija, dr. V.Mikšys ir dr. V.Stakėnas) pagal tas pačias metodikas atlikę pakartotinį inventorizuotų buveinių  vertinimą Strošiūnų draustinyje nustatė, kad Vakarų taigos (9010) tipo miškų buveinėms priskirti medynai neatitinka antrojo šio tipo buveinių išskyrimo (inventorizavimo) reikalavimo ir turi mažiau nei 4 struktūrinius požymius iš išvardintų „EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadove“, todėl buveinių inventorizavimo rezultatai negali būti pagrindu nei priimant sprendimus dėl šių buveinių tolimesnio saugojimo, nei Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio tvarkymo plano sprendinių pagrindimui.

„Kai yra vertinamas miškų urėdijos veiklos efektyvumas, pagrindiniai rodikliai yra įmonės pelningumas, gaunamos pajamos, bet ne saugomų teritorijų plotai, - sakė Kaišiadorių miškų urėdijos miškų urėdas Stasys Truskauskas. - Turi būti riba, iki kurios galime didinti saugomų teritorijų plotus, kuriuose yra apribota arba visai negalima ūkinė veikla, nes kitaip miškų urėdija nebegalės pasiekti jai nustatytų pelningumo rodiklių arba jos veikla taps nuostolinga. Mes suprantame, kad gamtotyrininkai nori turėti darbo ir parodyti, kad jie dirba, kad randa vertybių, kurias reikia saugoti. Todėl mes ir užsakėme papildomą tyrimą, kad saugotume tikras, o ne menamas vertybes, nes kartą tas buveines įteisinęs, jų taip lengvai nebepanaikinsi. Su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovais ir Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio tvarkymo plano rengėjais sutarėme, kad saugosime tas inventorizuotas buveines, kurios sutampa su dabar jau saugomų rūšių buveinėmis, o kas bus kituose miškuose – kol kas neaišku. Jeigu visuose Lietuvos miškuose bus įsteigta daug naujų buveinių, tai Lietuvos miškų ūkio laukia dideli pakitimai miškų naudojimo srityje“.

 

„Visas problemas galima išspręsti diskutuojant...“

 

O ką apie tai galvoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pareigūnai? „Žalioji Lietuva“ kalbino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Rūtą Baškytę.

 

Ar veikia kompensavimo mechanizmas už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose, kurios įsteigtos privačioje žemėje? Ar steigiamos naujos saugomos teritorijos privačiuose miškuose?

 

Taip, veikia. Tik vis dar per mažai žemės savininkų jomis naudojasi. Praeitame laikotarpyje (2007-2013 m.) ne visos kompensacijoms skirtos ES lėšos buvo panaudotos. Vis plačiau stengiamasi skelbti informaciją, tačiau dar per mažai Lietuvos gyventojų apie jas žino. Kompensacijomis mūsų duomenimis daugiau naudojasi žemės ūkio paskirties žemės savininkai. Pavyzdžiui, 2015 m. paraiškas kompensacijoms už žemės ūkio veiklos apribojimus „Natura 2000“ teritorijose pateikė apie 3 tūkst. pareiškėjų (Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenys).

Dar vis turime įsipareigojimų Europos Komisijai dėl natūralių buveinių išsaugojimo. Dar tikrai ne visoms rūšims ir buveinėms išsaugoti reikalingos teritorijos paskelbtos saugomomis, tačiau naujosios paprastai yra nedidelio ploto. Steigiant naujas saugomas teritorijas, įskaitant privačius miškus, tariamasi su žemės savininkais, ieškoma tinkamiausio sprendimo rūšims išsaugoti ir savininkų interesams tenkinti. Beje, Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka, EB svarbos rūšims ir buveinėms būtinos apsaugos priemonės gali būti įgyvendinamos ne tik steigiant naujas saugomas teritorijas, bet ir sudarant savanoriškas apsaugos sutartis su privačios žemės savininkais ar valstybinės žemės valdytojais.

 

 

Ar valstybė būtų pajėgi mokėti kompensacijas privačių miškų savininkams už ūkinės veiklos apribojimus, jei visi Lietuvos miškai būtų privatūs?

 

Kai kalbame apie Europos Bendrijos svarbos rūšių ir buveinių išsaugojimą, turime žinoti, kad lėšos kompensacijoms, įvairioms priemonėms įgyvendinti skiriamos iš ES programų. O jose yra daugybė įvairių galimybių. Europos Komisija, įvertinusi Paukščių ir Buveinių direktyvų aktualumą, reikalingumą, nesumažino jų svarbos. Priešingai galvojama didinti paramą šalims rūšių ir natūralių buveinių išsaugojimui. Tad tikrai nėra prasmės baimintis.

 

Ar prognozuojate, kiek procentų valstybinių miškų ateityje gali būti paskelbta saugomomis teritorijomis (su dabar jau esamomis)?

 

Jau minėjau, kad pastaraisiais metais steigiamų saugomų teritorijų plotai nėra dideli. Jei palygintume tai, ką turime, ir tai, į ką orientuojamės, tai skaičiai būtų tokie. Šiuo metu esamų saugomų teritorijų plotas yra 17,5 %  šalies ploto. Privalėdami įvykdyti įsipareigojimus Europos Komisijai saugomų teritorijų plotą turėtume padidinti 1-2 %.

Specialiai tikrai neskaičiuojame, kiek naujų saugomų teritorijų turėtų būti miškuose ar pelkėse, nes nėra tikslo saugoti kokį tai nustatytą miškų procentą, t. y. siekiama išsaugoti nykstančias rūšis ir buveines, o ne išsaugoti tam tikrą miškų plotą. Dažnai netgi didesnis dėmesys skiriamas atviroms buveinėms išsaugoti, kadangi jei jos neprižiūrimos, apauga sumedėjusia augmenija.

Be to, turėdami ilgametę patirtį saugomų teritorijų steigimo ir vertybių išsaugojimo srityje, gebame derinti išsaugojimo ir naudojimo interesus, t. y. gebame parinkti tinkamas apsaugos priemones, pasirinkti optimalų (ne maksimalų plotą), nustatyti reikiamą režimą su mažiausiais praradimais.

 

Kaip vertinate miškų urėdijų veiklą saugomose teritorijose? Ar miškininkai laikosi nustatytų ūkinės veiklos apribojimų?

 

Pirmiausia, visi sėdime tame pačiame vežime. Miškas nėra vien medienos auginimo cechas. Kolegos miškininkai vis geriau ir geriau tai supranta, suvokia kompleksinę miško vertę, įvairiapusę jo naudą. Miškų urėdijų vadovai, specialistai visuomet laikosi teisės aktų, nebent įvyksta koks nesusipratimas.

Labiau norėčiau atkreipti dėmesį į kitą problemą. Tai atvirų natūralių buveinių išsaugojimas. Kadangi Lietuvoje pelkės ir smėlynai dažniausiai priskiriami miškų ūkio paskirties žemei, tai daugeliu atvejų atviromis buveinėmis turi rūpintis patys miškininkai (kai plotas su tokia buveine priskirtas miškų urėdijai). Norint palaikyti tinkamas natūralias buveines, reikia vykdyti aktyvias priemones: šienauti, kirsti krūmus ir pan. O šiems darbams urėdijoms pritrūksta išteklių, tad kai kurios jų nėra tinkamai prižiūrimos. Tokius plotus būtų galima perduoti saugomų teritorijų direkcijoms, bet tai nėra daroma, netgi nenorima daryti... Esant tokiai situacijai vertybių būklė tikrai negerėja.

Kita bėda. Puiku, kad valstybėje nuspręsta padidinti miškingumą. Mes visomis keturiomis už, bet... negalima sodinti miško ten, kur saugomos atviros natūralios buveinės ar aptinkamos saugomų rūšių buveinės. Jau turėjome ne vieną atvejį, kai teko stabdyti miško sodinimą. Norint išvengti problemų, būtina daugiau bendrauti parenkant plotus apsodinimui mišku.

 

Ar sutinkate, kad dėl ūkinės veiklos apribojimų valstybiniuose miškuose esančiose saugomose teritorijose valstybės įmonės miškų urėdijos gauna mažiau pajamų? Ar neįžvelgiate grėsmės, kad saugomų teritorijų plotų didinimas valstybiniuose miškuose gali valstybės įmonėms miškų urėdijoms padaryti pastebimą finansinę žalą?

 

Sutinku su tuo, kad ne visuose miškuose galima intensyviai ūkininkauti. Nežinau valstybės, kurioje visuose miškuose būtų ūkininkaujama vienodais principais, kad būtų vien ūkiniai miškai. Bent jau civilizuotos valstybės tikrai taip nesielgia. Jei pažiūrėsime į miškų sertifikavimo procesą, tai pamatysime, kad ūkininkaujant miškuose privalu saugoti biologinę įvairovę, vertybes. Mes nesame išimtis. Grėsmės tikrai neįžvelgiu, jos paprasčiausiai nėra, nes nėra ketinimų beatodairiškai didinti saugomų teritorijų plotus, griežtinti režimą. Visuomet turi būti ir yra vertinama konkrečiai kiekvienu atveju, įsigilinant į išsaugojimo poreikius.

Gali atsirasti ir atskirais atvejais atsiranda poreikis griežtinti apsaugos ir naudojimo režimą, norint išsaugoti kai kurias rūšis ar natūralias buveines. Čia paprasčiausiai suvokimo, kas kur tinka, kas ne, geranoriško požiūrio, gebėjimo diskutuoti būtinybė.

Blogai, kai miškininkai įsivaizduoja, kad miškų urėdijai priskirti plotai yra tarsi jų, o ne valstybės, valdos. Taigi valstybė ir gali, ir turi atsižvelgti į skirtingus poreikius. O jei rūšiai, ar buveinei gresia išnykimas (gal jau per daug sunaikinta per daugelį metų?..), prioritetas teikiamas išsaugojimui. Tai natūralu. Tik barbarai galėtų ir toliau naikinti.

 

Ar pastebite miškininkų pasipriešinimą naujų saugomų teritorijų steigimui miškų urėdijų patikėjimo teise valdomuose valstybiniuose miškuose?

 

Tiesą pasakius, tokio pasipriešinimo nesu pastebėjusi. Gal tai tik atskirų miškininkų užslėptos mintys?

Daugiau girdžiu nepasitenkinimo dėl poreikio aktyviai įgyvendinti reikiamas apsaugos priemones miškuose.

 

Kaip, Jūsų požiūriu, pasisekė išspręsti ginčą su Kaišiadorių miškų urėdija dėl EB svarbos buveinių steigimo Strošiūnų kraštovaizdžio draustinyje?

 

Po ilgų diskusijų su Kaišiadorių miškų urėdija buvo priimtas kompromisinis, abi puses tenkinantis, sprendimas. Biologiniu požiūriu vertingiausi Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio miškai, kuriuose aptiktos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės (Vakarų taiga, Plačialapiai ir mišrūs miškai, Pelkėti lapuočiai miškai), į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą įtrauktų rūšių – didžiažiedės juodgalvės augavietės ir didžiosios miegapelės radavietės, priskirti išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo miškų (MEk) kraštovaizdžio tvarkymo zonai. Joje ūkininkaujama pagal IIA miškų grupei nustatytus reikalavimus.

Atsisakyta siūlymo nustatyti IIA miškų grupę draustinio raguvose, jų šlaituose esantiems miškams. Miškų urėdijos atstovai užtikrino, kad pagrindiniai kirtimai šlaituose nevykdomi, be to, keičiant miškų kirtimo taisykles, tokie kirtimai apskritai bus uždrausti.

O šiaip visi turėtų neužmiršti, kad ne Tarnyba, ne gamtos apsaugos specialistai nusprendė išsaugoti vienas ar kitas rūšis. Tai valstybės įsipareigojimai Europos Komisijai, tad dažnai keistai atrodo „kaltinimai“, neva Tarnybai vis maža ir maža... Visas problemas galima išspręsti diskutuojant, ieškant tinkamų būdų.