Kas drumsčia miško paukščių ramybę?

Steigiamos naujos saugomos teritorijos, vis daugiau gamtosauginių nuostatų perkeliama į teisės aktus, tačiau diskusijos dėl nepakankamai saugomos gamtos (ypač dėl retų paukščių apsaugos) kyla nuolat. Tai natūralus procesas, kadangi labai sparčiai keičiasi ne tik mūsų gyvenimas, bet ir mūsų pažiūra į mus supančią aplinką. Šiais metais spaudoje pasirodę straipsniai apie sunaikintus saugomų paukščių lizdus sujaudino ne tik visuomenę, bet ir miškininkus, kurie ieško būdų, kaip efektyviau saugoti miško paukščius.

Kaišiadorių miškininkai į pagalbą pasikvietė ornitologus
   „Nors šiuo metu dėl prasidėjusios ekonominės krizės valstybinis miškų sektorius išgyvena ne pačius geriausius laikus, negalime pamiršti ir gamtosauginių dalykų, – sakė Kaišiadorių miškų urėdijos urėdas Stasys Truskauskas. – Miškininkai tikrai nėra paukščių priešai ir labai nenorėtų būti apkaltinti jų naikinimu. 2007 m. kertant mišką Kruonio girininkijoje, buvo aptiktas jūrinio erelio lizdas. Kirtimai buvo sustabdyti du mėnesius, kol erelių pora išperėjo ir išvedė jauniklius. Tačiau rimtai paukščių apsaugai reikia konkretesnės informacijos, kurios šiuo metu labai trūksta. Pavyzdžiui, neseniai įsteigtame Pravieniškių – Būdos biosferos poligone saugomi vapsvaėdžiai.
   Manoma, jog didžiuliame masyve gali gyventi 12 šių paukščių porų, tačiau ar tikrai jie ten gyvena, šiandien pasakyti būtų sunku”.
   Siekiant efektyviau saugoti retas saugomas paukščių rūšis, Kaišiadorių miškų urėdija užsakė studiją „Retų saugomų paukščių lizdaviečių nustatymas VĮ Kaišiadorių miškų urėdijos valstybiniuose miškuose ir galimos jų apsaugos priemonės” (darbo vykdytojas – ornitologas ekspertas Saulis Skuja).
   Studijos tikslas – patikrinti minėtų paukščių žinomas lizdavietes ir ieškoti naujų lizdų, fiksuoti jų koordinates ir pažymėti žemėlapiuose. Taip pat numatoma tikrinti lizdus paukščių perėjimo sezono metu ir nustatyti perinčių paukščių rūšis bei pasiūlyti galimas priemones paukščių lizdavietėms išsaugoti.

Saugomos teritorijos visų problemų neišsprendžia
   Ornitologo S. Skujos nuomone, vien saugomos teritorijos, esančios Kaišiadorių miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje, neužtikrina retųjų miško paukščių lizdaviečių apsaugos. Anksčiau nustatytos lizdavietės natūraliai kinta, nes paukščiai dėl įvairių priežasčių keičia perėjimo vietas. Norint optimaliai juos saugoti, reikia peržiūrėti ir inventorizuoti retųjų paukščių lizdavietes visoje urėdijos teritorijoje, nustatyti vertingiausias perėjimo vietas ir perspektyviausias lizdavietes tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Kitaip šiose teritorijose tik apribojama ūkinė veikla, bet tai ne visada yra naudinga paukščių apsaugai.
   Užfiksuoti retų paukščių lizdai pažymimi miškotvarkos projektuose, tačiau šie projektai miškų urėdijų teritorijoms rengiami 10 – iai metų. Miškotvarkininkai negali suregistruoti visų retųjų paukščių lizdų, todėl dažnai naudojasi miškų urėdijų, nacionalinių ir regioninių parkų, mokslininkų bei ornitologų – entuziastų surinkta informacija. Nors Lietuvoje įgyvendintos tiek teisinės, tiek administracinės, tiek ir praktinės gamybinės retųjų paukščių apsaugos priemonės (Pagrindinių miško kirtimų taisyklės, 2005), vis tik trūksta vieningos programos, kuri sujungtų visas šiuo metu taikomas apsaugos priemones, numatytų ir užpildytų likusias spragas. Iš tokių apsaugos priemonių spragų galima paminėti lizdaviečių inventorizacijos ir jų tyrimų šalyje trūkumą, miškingų teritorijų ištyrimo netolygumą, saugomų lizdaviečių registro nebuvimą ir kitas.
   Ornitologas Saulis Skuja mano, kad retųjų paukščių lizdaviečių apsauga pagerėtų, jei miškus nuolat stebėtų etatiniai ornitologai – profesionalai. Šiuo metu jis siūlo ir kitoms miškų urėdijoms rengti panašias studijas, kokia rengiama Kaišiadorių miškų urėdijoje. Tačiau visos urėdijos to padaryti vienu metu negalės, nes Lietuvoje nėra tiek specialistų, kurie atliktų šį milžinišką darbą.
   Siekiant išvengti spaudoje aprašytų atvejų, kai buvo sunaikinti lizdai su retų paukščių jaunikliais, reikėtų labai atsakingai rėžti biržes miško kirtimui – įvertinti biržėje esančius lizdus, iškilus neaiškumams, kreiptis į paukščių žinovus, numatyti apsaugos priemones. S. Skuja teigia, jog dėl paukščių apsaugos girininkai ir kiti miškų urėdijų darbuotojai vis dažniau kreipiasi patarimų į ornitologus.

Per daug ar per mažai saugoma?
   Tad ką reikėtų keisti visos šalies mastu, siekiant geriau saugoti retuosius paukščius ir, apskritai, sustabdyti bioįvairovės nykimą. Tie, kurie iš gamtos siekia tik trumpalaikės materialinės naudos, sakytų, kad ir taip viskas per daug saugoma, pristeigta devynios galybės saugomų teritorijų, todėl reikia naikinti gamtosauginius apribojimus, didinti kirtimų apimtis, sausinti šlapius miškus, pelkes, kasti miškuose žvyrą, durpes ir pan. Gamtosaugininkai ir ornitologai sako, kad esami gamtosauginiai apribojimai ir saugomos teritorijos neužtikrina retų augalų, paukščių ir kitų gyvūnų apsaugos.
   Jų nuomone, neužtenka įsteigti saugomas teritorijas ir priimti atitinkamų įstatymų, nes pats retų rūšių išsaugojimo procesas yra daug sudėtingesnis: reikalingi moksliniai tyrimai, specifinės žinios apie kiekvieną rūšį, informacija apie buveinių išsidėstymą, ir ypač svarbus miškuose ūkininkaujančių žmonių geranoriškumas. Kad tai yra pakankamai sudėtinga problema, patvirtino ir neseniai įvykusio seminaro – pasitarimo „Miško ūkinės ir rekreacinės veiklos įtaka paukščių apsaugos būklei Lietuvoje” dalyviai. Renginį organizavo gamtosaugos projektų vystymo fondas, Lietuvos ornitologų draugija ir Vilniaus universiteto Ekologijos institutas. Seminaro tikslas – su mokslininkais, ornitologais, Aplinkos ministerijos, saugomų teritorijų, miškų urėdijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovais aptarti svarbiausias miško paukščių apsaugos problemas bei jų sprendimo būdus.

Retų miško paukščių apsauga yra nepakankama
   Seminaro – pasitarimo metu buvo išsakytos įvairios nuomonės. Aplinkos ministerijos atstovų nuomone, galiojantys miškų ūkio veiklą reglamentuojantys teisės aktai užtikrina biologinės įvairovės išsaugojimą visuose miškuose, o medienos išteklių naudojimas Lietuvoje atitinka darnaus ūkininkavimo principus ir leidžia subalansuoti ekologines, ekonomines ir socialines miškų funkcijas.
   Tačiau ornitologas P. Kurlavičius teigė, kad 2008 m. paviešinti rezonansiniai biologinių vertybių sunaikinimo miško kirtimų metu faktai iliustruoja šalyje vykdomos miškų ūkio politikos ir gamtosaugos nuostatų nesuderinamumą ir biologinių vertybių apsaugą miško kirtimų metu reglamentuojančių teisinių aktų neveiksnumą. Ornitologo nuomone, iš miškų ūkinės veiklos priemonių komplekso savo didžiausia neigiama įtaka nykstančiai biologinei įvairovei išsiskiria tiesiogiai ir netiesiogiai buveines keičianti veikla, ypač miškų kirtimai, miškų sausinimas ir kelių tinklo plėtra miškuose. Dauguma seminare kalbėjusių pranešėjų pritarė tam, jog dėl miškų lankytojų srauto didėjimo ir atvirų miško kelių, trikdoma paukščių ramybė veisimosi sezono metu. R. Treinys ir dr. D. Stončius teigė, kad kasmet pažeidžiama 5 – 10 % juodojo gandro ir mažojo erelio rėksnio lizdaviečių.
   Taip pat viešai pripažįstama, kad į gamtosauginius reikalavimus privačiuose ir valstybiniuose miškuose žiūrima skirtingai. Ž. Preikša „Žurnale apie gamtą” (2008 m., Nr. 3) rašo: „Saugomų rūšių radavietes apsaugoti privačiuose miškuose apskritai nelabai yra galimybės. Net žinodami apie esančias retenybes, dažniausiai savininkai jas sunaikina. Kol nėra saugomų rūšių registro, padėties kontroliuoti beveik neįmanoma. O jei ir pavyktų nubausti pažeidėją, tai baudos dydis būtų juokingai mažas, lyginant su gautu pelnu, pardavus nelegaliai iškirstą medieną. (…) Valstybiniuose miškuose padėtis yra kiek geresnė, tačiau ir čia dar daug ką reikia tobulinti”. Tiesą sakant, 2008 m. spaudoje aprašyti įvykiai, kai buvo nukirsti medžiai su saugomų paukščių jaunikliais, taip pat buvo įvykdyti privačiuose miškuose.

Ką reikėtų keisti?
   Tad ką reikėtų daryti, kad dėl ūkininkavimo miške, kuo mažiau nukentėtų miško paukščiai ir, apskritai, bioįvairovė? Siekiant nebloginti situacijos ar net ją pagerinti, kai kada užtenka nieko nedaryti, pavyzdžiui, nebevykdyti „paslėpto” miškų sausinimo, plėtojant kelių tinklą, išsaugoti natūralias pievas, miško aikštes ir retmes. Taip pat siūloma, kur tik įmanoma atstatyti anksčiau persausintų miškų hidrologinį režimą, nes dėl to pagerėtų paukščių mitybos ir gyvenimo sąlygos. Naujai įrengiami keliai turėtų būti siauresni, dalis kelių – sezoniškai uždaromi, kad lankytojai netrikdytų perinčių paukščių ramybės. Dauguma pranešėjų pritarė tam, jog būtų ribojamas miškų kirtimas visose miško grupėse paukščių veisimosi sezono metu.
   Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojas dr. G.. Brazaitis tvirtina, kad paukščių populiacijos pradeda nykti, jei regione išlieka mažiau nei 30 – 10 % tinkamų gyventi ir veistis buveinių. Egzistuojanti saugomų teritorijų sistema negali užtikrinti gyvybingų populiacijų išlikimo, nes šias teritorijas sudaro palyginti maži ir izoliuoti plotai. Todėl svarbu paukščiams sukurti tinkamas gyvenimo ir veisimosi sąlygas ūkiniuose (IV grupės) miškuose.
   Kiti seminaro – pasitarimo dalyviai siūlė tobulinti paukščių lizdų tyrimų tvarką, plėsti tyrimų apimtis, siekiant nustatyti tikslias lizdų vietas, sukurti Lietuvos raudonosios knygos radaviečių kadastrą, nes tik tokiu atveju būtų galima efektyviai kontroliuoti situaciją bei skirti baudas už saugomų paukščių lizdų sunaikinimą.

Parašykite komentarą