Hey.lt – Nemokamas lankytoj� skaitliukas VIENA DIENA SU GIRININKU ALGIU KRIVU

„Man gražiausias metų laikas yra pavasaris, koks kovo – balandžio mėnuo. Kai jau būna pakankamai šilta, paukščiai parskrenda, bet dar nėra uodų. Paskui per mišką pereiti sudėtinga…“, – šiuos Pravieniškių girininko Algio Krivo žodžius prisimenu įkyriam rudeniškam lietui pliaupiant grįždamas autostrada į Vilnių. Ką žinojau apie šį žmogų iki mums susitinkant? Tik tiek,  kad lapkričio dvidešimt devintą dieną jis pažymės savo šešiasdešimtmetį. Kad gimė Dzūkijoje – Varėnos rajone, Perlojoje. Prieš trisdešimt aštuonerius metus baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Dvidešimt metų dirbo miškotvarkos įmonėje „Miško projektas“, dvejus metus – UAB „Davė“.  O nuo 1995 m. – Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkas.  

          – Su miškais jau daug metų esu susijęs, vos ne keturis dešimtmečius. Ir gimiau vidury miško. Mūsų sklypas buvo kraštinis kaime, visai miške,– pasakoja Algis, kai jau įsitaisom nedideliame jo kabinete. Į mišką važiuosime vėliau, kada aprims lietus. O kol kas žvalgausi po kambarius. Primenu šeimininkui, jog prieš keletą metų girininkija gražiausiai tvarkomos girininkijos aplinkos konkurse užėmė antrąją vietą. Sakau, gal čia yra koks pašaukimas.

          „Dirbti reikia ir tiek. Be jokio ypatingo pašaukimo. Tai kūrybai reikia pašaukimo. O darbe turi paprasčiausiai dirbti ir tiek,“– A. Krivas tiesus kaip visada. „Gyvenu čia dieną ir naktį. Viršuje virš kontoros mano butas. Telefonas tas pats ir darbo, ir namų – prie lovos. Aš galiu atsiliepti dešimtą valandą vakaro, ar aš kontoroj, ar namie, niekas nesupras. Kaune irgi butas yra. Rudenį kai nuvažiuoju, dar pabūnu. Bet vasarą – pusė valandos ir man užtenka to miesto.

          Apskritai, nuostata nuo pat mažens buvo tokia – turiu likti gyventi kaime.  Žemdirbiu, agronomu  nenorėjau. Įstojau į Miškų fakultetą, nes miškas man visada patiko. Nors jokių šeimos genų nepaveldėjau. Tėvas buvo kolūkio sandėlininkas, mama namų šeimininkė. Turiu dvi seseris. Miškininkų iš mūsų kaimo yra ne vienas. Pusbrolis mano irgi miškininkas, Valkininkų urėdijoj dirba.“

X          X          X

          Algis Krivas apie savo šeimą:

          Turiu žmoną, dukrą ir sūnų. Žmona Janina dirba radijo ir televizijos centre Kaune. Ar jai patinka tokia  mano profesija? Kai atvykau čia iš Kauno gyventi, žmona dirbo Kaune, Krašto apsaugos sistemoj. Bet taip susiklostė, kad dėl šeimyninių aplinkybių jai teko to darbo atsisakyti. Ji yra baigusi universitete tiksliuosius mokslus, keletą metų darbavosi pas mus eigule. Buvo vos ne miškininke pasidariusi. Aišku, ji daugiau apskaitą tvarkė, aš dirbau miške. Ji mane daug ko  išmokė.

          Esu labai turtingas, nes sūnus Darius padovanojo dvi anūkes. Jis baigė universitetą, dabar vadovauja firmai „Malkita“ – užsiima malkų gamyba ir prekyba. Netoli nuo  tėvo nuriedėjo.

          Duktė Gintautė irgi buvo įstojusi į miškininkystę… Kai baigė vidurinę mokyklą Kaune, buvo toks konkursas – siuntė iš Kauno du moksleivius mokytis į Švediją. Ji tą konkursą laimėjo. Bet prieš išvažiuojant reikėjo kažkur įstoti. Tai duktė ėmė ir įstojo į miškininkystę. Ji gerai mokėsi. Bet aš sakau, tu užimi kažkieno vietą, vis tiek nesimokysi. Tada jau į VGTU stojo. Dabar dirba investicinėje užsienio kompanijoje.

X          X          X

          Kaip nežiūrėk, sakau tikram dzūkui Algiui, miškininko profesija yra, arba bent jau turėtų būti, viena mažiausiai susijusių su politiniais skersvėjais. Bet kuriai valdžiai, santvarkai esant, mišką reikėjo sodinti, auginti ir kirsti. Ir prieš šimtą metų tas pats buvo, ir dar seniau.  Tik miškai būna arba valstybės, arba privatūs.

          Jis pritaria: „Miškininkas – tai profesija. Kaip koks mūrininkas, batsiuvys, gydytojas. Tai konkretus darbas, kurį reikia mokėti ir mėgti. Bet kad dabar gauti darbą sudėtinga. Baigia miškininkystę nemažai žmonių, o darbo vietų vis mažėja. Kai aš atėjau dirbti, mes buvom septyniese – aš, pavaduotojas,  meistras ir keturi eiguliai. Anoj girininkijoj irgi buvo tiek pat (prieš porą metų prie Pravieniškių prijungta Rumšiškių girininkija).

          Dabar iš tų keturiolikos teliko keturi. Ir nežinau kiek čia dar mūsų bus ateityje.  Labai svarbu žmogui turėt mėgstamą darbą. Aišku, svarbu gyvenime ir kiek tu uždirbsi. Bet jeigu duos didelį atlyginimą, o tu to darbo nemėgsi, vargu ar būsi laimingas. Man  darbas patinka. O ir įgaliojimų girininkui užtenka. Teisės pakankamai didelės. Jeigu rimtai užsiimsi, daug gali padaryti. “ 

          Prisimenam dar visai neseną istoriją, kai Varėnos rajone neteisėtai buvo iškirstas pagyvenusiam žmogui priklausęs keleto hektarų miško plotas. A. Krivas  ima nervintis: „Nebus čia jokios klaidos, tai sukčiavimas.  Leidimą kirsti per klaidą dar galėjo duoti. Bet kai žmonės pasiskundė, kodėl tada niekas nieko nedarė, nestabdė? Nei policija, nei kitos tarnybos… Paskambink į Registrų centrą – ten viskas yra… Buvo ir pas mus panašus atvejis. Iš Jonavos rajono atvažiavo žmogus, sako, perku mišką, pažiūrėk ar apsimoka jį pirkti. Pavartėm abu tuos dokumentus – visiškai ne tokie, visai kiti miškai ten aprašyti.“

           Girininko žodžiais, dėl nelegalių miško kirtimų  problemų didelių gal ir nebūtų. Tačiau labai padaugėjo atvejų, kai nedideli beržų ar kitos medienos kiekiai įsimetami tiesiog į lengvąjį automobilį. Malkų kainos šiandien tokios, kokių nebuvo niekada. „Žmonės kartais paprašo malkų. Klausiu, o kainą žinai?  Išgirdęs sako, ačiū,  nereikia,“– tai vėl A. Krivas.

          Rugpjūčio aštuntosios audra, nusiaubusi dalį Lietuvos, neaplenkė ir Pravieniškių girininkijos miškų, sunaikindama apie penkiolika tūkstančių kietmetrių medienos. Po audros buvo pasklidę gandų apie galimą malkų kainų kritimą. Tačiau kūrenti patraukliausių medžių audra beveik nepalietė. Ji išvartė pušynus, o pušinių malkų niekas neperka. „Jeigu kerti mišką suaugusį, būna medienos, šakų būna. Būna supuvusių medžių arba tos medienos, kuri netinka niekur kitur. O dabar visi medžiai tik žali. Iš sveiko medžio malkų negaminsi. Malkos geriausios būna iš juodalksnių,“– sako Algis Krivas.

          – Tikriausiai, teko girdėti kalbant, kad jau kas kas, bet miškininkai miške nepražus. Ar tikrai jūs tokie turtingi žmonės?

          A. Krivas:

          – Tai priklauso nuo pačių miškininkų. Aišku, norint, nesudėtinga būtų pradėti sukčiauti,  vogti. Bet kiek tu čia taip gyvensi. O kas toliau bus? Taip tik atrodo, kad lengva iš miško pasiimti. Atrodo, kad čia apskaitos nėra. Apskaita yra ir pakankamai rimta. Na kas tas medis, atrodytų. Išvežei ir jis išnyko… Bet taip galvoti gali tik nežinantis situacijos.

X          X          X

A.     Krivas apie mišką:

Labai dažnai dėl darboširdį skauda. Būna, kad iškerti mišką, paruoši gerai dirvą, gerai pasodini, o miškas ima ir neauga.  Kažkodėl neprigijo.  Ateini į tą mišką po metų  ir žiūrėti nesinori. Ne tas miškas, kurį sodinai. Sakytum,  tie patys žmonės, tie patys daigai, viskas tas pats. Aišku, būna koks pavasaris lietingesnis ar per sausas. Būna dar ir taip, kad pasodini eglę, o išauga kažkodėl beržas. O eglė nunyko…

          Į pirmą sodintą mišką jau galiu eiti grybauti… Kirtom daug, tai ir sodinom nemažai. Kai pats esi prisidėjęs, prisimeni, kas jį kirto, kas sodino, atsimeni, kas ką darė. Miškininkai žino, kad savam miške grybauti negalima. Nes atėjai, pradedi grybų ieškoti –o žiūri į medžius, ai, jaunuolynas, reikėtų ugdyti, sausuoliai, ką aš čia darau, ko aš čia atėjau ir ką čia veikiu… O kai užeini į seną mišką, visai neįdomu – ar čia tas miškas toks, ar kitoks, koks man skirtumas. Stambus miškas aišku gražesnis už jaunuolyną. Pasižiūriu, kaip tos senos pušys atrodo, bet jos kažkaip nelabai mane veikia.

          Ar skauda širdį dėl kertamo miško? Kai nueini pažiūrėti kaip miškas iškirstas, visai kitas jausmas apima negu atėjus po  pasodinimo. Auginti mišką visada smagiau negu  jį kirsti. Tai nėra maloniausias darbas. Pasodini, ugdai, auga jis – jausmas kitoks. Paskui ateini – tik kelmai.

X          X          X

„Mes girininkijoj iš viso esam  keturi žmonės – be manęs, dar du pavaduotojai ir eigulys. Visus darbus nudirba rangovai. Dėl miško, tai mes keturiese apsieinam. Bet kai ateina pavasaris, problemas kelia Kauno marių pakrantės. Poilsiautojų daug. Poilsiauja visi. O šiukšlių niekas nerenka. Sėdam į mašiną ir važiuojam. Maišų visada mašinoje turiu prisidėjęs šiukšlėms rinkti. Ką padarysi. Gali keikt tuos žmones, bet visam pasauly taip yra. Niekuo mes čia ne kitokie. Užtenka vienos kompanijos – sudaužė butelį, išvažiavo, paliko. O per savaitę, mėnesį, žiūrėk, kokia netvarka atsiranda…“

          Klausausi A. Krivo ir nesumoju, ar tai jis taip kalba apie Kauno marių regioninį parką. Juk čia, vaizdingoje Strėvos pakrantėje yra Lašinių  piliakalnis, ant kurio, kaip manoma, stovėjo Strėvos pilis. Gastilonių miške, auga, ko gera, storiausia, apie 300 metų amžiaus, Lietuvos pušis, kurios aukštis 32 metrai, apimtis 4-5 metrai.

          O kur dar Mergakalnio regykla prie Dovainonių gyvenvietės… Iš aukščiausiosios Kauno marių pakrantės vietos, siekiančios 47 metrus virš vandens, atsiveria įspūdingos pakrančių atodangos, mariose stūksančios salos bei hidroakumuliacinės elektrinės baseinas. Tai pamėgta vietos jaunimo ir keliautojų vieta. Čia mėgsta užsukti švenčiantys vestuves, gimtadienius ir kitokias šventes. Tiesa, netrukus abu su Algiu įsitikiname, kaip nejaukiai šiandien po vasaros audros atrodo Dovainonių miestelio pakraštys prie marių. A. Krivas liūdnai pajuokauja: “Turėjo žmonės namus su vaizdu į mišką, dabar turės su vaizdu į marias.” Labai liūdnas, deja, nors ir taiklus, humoras…

          Nerimsta lietus. Netyla A. Krivo mobilusis telefonas – kažkam reikia šešių rąstų, kažkas norėtų susimokėti už eglės šakas. Kolega girininkas juokais sveikina Algį su praėjusiu jubiliejum, nors šis dar tik bus po keleto savaičių. Tai tiesiog vieno miškininkų žurnalo klaida – visi, gimusieji lapkričio mėnesį, perkelti į spalį…

          Važiuojam pro didžiules Pravieniškių pataisos namų teritorijas su aukštomis tvoromis. Toliau – lyg specialiai pasodinti, tankūs miškai. Algis rodo, kur girininkija tiesia ir tvarko sau miško kelią: “Kelias veda į kaimą, štai kur problema. Žmonės ima skųstis, kad miškavežės jį gadina. Nors kelias mūsų yra, ir mes darbą turim dirbti. Jie tik prisitaiko.“

          Galingo visureigio valytuvai dirba be paliovos, tarsi nubraukdami ne vien lietaus lašus, bet ir dalį miško romantikos. Toks jau metų laikas – ruduo. Vos ne plaukiam per savotiškas džiungles, išmargintas keistomis užtvankomis. Ir jeigu nežinotum, kad tokius dirbtinius ežerus sukūrė bebrai, tikrai manytum atsidūręs kitoje Žemės rutulio dalyje.           Skambina pavaduotojai Darius Mikučauskas ir Saulius Bakanas, konsultuojasi kaip geriau pažliugusiu keliu į miško glūdumą įvažiuoti sunkiasvorei užsakovų technikai – keliasdešimt tonų, įspaus kaip reikiant. A. Krivo žodžiais, krizė miškininkams jau kaip ir pasibaigė. Girininkijoje vidutiniškai išpjaunama po dešimt tūkstančių kubinių metrų.  Neišparduotos medienos beveik nelieka. Netrukus ir pats įsitikinu šių žodžių teisingumu. Visą siaurą keliuką užėmusi stovi miškavežė ir galingais savo keltuvo čiuptuvais vieną po kito iš rietuvės perkėlinėja rąstus į platformą. A. Krivas lenda po lietsargiu ir imasi įprasto girininkui medienos registravimo darbo.

          Važiuojam pro pakelėje sukrautus nupjautus lieknus berželius, audros padarinius. Tarsi atspėdamas mano mintis, Algis sako: „Jiems kol kas nėra pirkėjo, viskas eis popiermalkėms. Bet dabar šiai medienai laikas nepavojingas, ji gali gulėti iki pavasario, nesupus, vabalai nesugrauš. O kai žiemą pašals, ir išsivežti bus paprasčiau“.

X          X          X

          Niaukiasi ir taip trumpa rudens diena. Merkia neperstojantis lietus. Ir vis dėlto negaliu išvažiuoti neišgirdęs patyrusio girininko Algio Krivo nuomonės apie šiandien tiek plačiai diskutuojamą valstybinių miškų privatizavimą. Šio projekto iniciatoriai   nutylėjo ir nenori pripažinti, kad visuotinės krizės sąlygomis valstybinis miškų ūkis išliko normaliai funkcionuojantis, duodantis nemažas pajamas valstybei, teikiantis žaliavą medienos perdirbėjams, išsaugojęs darbo vietas Lietuvos žmonėms. Ir išgirstu labai netikėtą atsakymą: „Tai ne tik mūsų, miškininkų, problema. Juk kol bus miškas, aš vis vien turėsiu jį auginti, tvarkyti. Čia visos visuomenės problema, visos likusios visuomenės. Todėl ir turėtų daugiau rūpėti visiems. Juk į privatizuotą mišką jau taip paprastai neįeisi, privati žemė ir viskas. Gal kur kitur kitaip yra, bet pas mus po poros metų būtų pasakyta, kad nuosavybė šventa ir viskas… Kam rūpintis savininkui, kad kas miško neuždegtų? Uogautojų, grybautojų neįleis į mišką. Taip pat ir keliai – per savininko mišką eina keliai, jis vienas jais ir važiuos… Užtvers ir viskas. Nesvarbu, kad už jo miško yra dar keli smulkūs privatininkai. Jie neprivažiuos, nes jis neleis.“

         …Miškininkas Algis Krivas bemaž keturis dešimtmečius rūpinasi žaliaisiais Lietuvos plaučiais, jis puikiai žino medžio gajumą, taip pat ir jo pažeidžiamumą.  Jis tiki, kad jokie škvalai ar skersvėjai nesunaikins Lietuvai taip brangių miškų. Ir aš nuoširdžiai linkiu, kad greičiau ateitų jo mėgstamiausias metų laikas – pavasaris, kai sušyla oras, parskrenda paukščiai, bet dar nėra uodų…

Parašykite komentarą