GIRIA ŽALIOJI


GIRIA ŽALIOJI
2008m. Gegužės 13 d. KIEK VERKS GAMTA?Pastebėjome   mažą bet taiklų straipsnį šių metų Balandžio 8 dienos „Kaišiadorių Aidų“ 25 numeryje pavadintą „Oi verkia verkia mūsų gamta…“.Straipsnis buvo patalpintas rubrikoje „Aštrus signalas. Tik kyla klausimas, kam tas signalas yra skirtas? Straipsnio autorė paliečia skaudžią mūsų nūdienos temą-ir vėl eilinį kartą-šiukšlinimą.                      Šiukšlinimas yra plačiai išsikerojusi yda, kuri būdinga ne tik Lietuvai, bet visam post sovietiniam blokui. Šiukšlinti mokame visur: miškuose, pakėlėse, gatvėse, prie namų.Tad gal ir namuose šiukšliname? Turbūt reikia kalbėti apie vidinę kultūrą arba visuomenės kultūrą.                      Aukščiau minėto straipsnio autorė pirmą pastraipą paskyrė sodo bendrijų aplinkai, kitą gi mūsų bendram miesto turtui – Girelės miško parkui, čia įkurtai poilsio zonai. Apie jį truputį vėliau. Norime pasidžiaugi tokiais žmonėm, kaip Julija Volfienė, kuriai rūpi mūsų miesto aplinka, dėkojame, kad signalizavo apie problemą.                      Trumpai priminsiu Girelės poilsiavietės istoriją. Poilsiavietės gyvavimas yra dar visai trumpas. Svarbiausia tai, kad per tokį trumpą laiką – nepilnus du metus – parkas prarado savo pirminę išvaizdą.  Ši vieta įrengta 2006 metais. Ji skirta Kaišiadorių miesto visuomenei bei miesto svečiams. Parko ir takų atsiradimu rūpinosi Kaišiadorių miškų urėdija.Beveik visi informaciniai plakatai šalia tako dabar yra apipaišyti. Poilsiavietės ir takų įrengimas miškų urėdijai kainavo 158 871 litai. Tad vieta ne tik graži, bet ir brangi. Ji brangi, kaip miesto dalis skirta poilsiui ir rekreacijai. Brangi dar ir kita – pinigine prasme.                      „Miškas tampa šiukšlynu“. Tokia mintis gali kilti ne tik vaikštant Girelės takais, bet ir lankantis kituose miškuose.Tad kam skirtas aštrus signalas? Turbūt ne tiems, kurie poilsio vietas prižiūri, bet kaip tik tiems lankytojams, kurie palieka vietas apdergtas ir šiukšlinas.  Jei norime praleisti laiką gamtoje, tai mokinkimės tai daryti kultūringai.                      Jei atsinešame valgių ar gėrimų, tai likusias atliekas ir susirinkime ir išsineškime iš miško. Nesinori tikėti, kad tokia-,kartais net katastrofiška situacija-, bus visada. Šiuo atveju mums pavyzdžiu tebūna labiau išsivysčiusios Vakarų šalys ar Jungtinės Amerikos valstijos ar ta pati Kanada. Deja reikia pripažinti, kad esame besivystanti šalis ir vis dar mokanti „gerai šiukšlinti“.                      Mokykimės sąmoningumo, nepaverskime miško šiukšlių krūva. Turbūt nenorime matyti tokių miškų, kokie jie yra dabar-su šiukšlėmis. Elkimės su mišku, kaip su savu ir brangiu, tuomet turbūt ir gamtai nebus ko verkti ir nebus reikalo skambinti pavojaus varpais. Visi stenkimės, kad taip ir būtų.2008m. Gegužės 13 d. MIŠKUS NIOKOJA KETURRAČIAIS APSIGINKLAVĘ VANDALAILietuvos respublikiniai dienraščiai ir kitos žiniasklaidos priemonės informuoja, kad gamtosaugininkai ir policija nepajėgia sutramdyti chuliganų, keturračiais motociklais lakstančių saugomose teritorijose. Balandžio 19 dienos „Lietuvos ryto“ dienraštyje, skiltyje „Krašto žinios“, straipsnyje buvo minėtas atvejis Viešvilės rezervate (Tauragės rajonas), kai po keturračių pasivažinėjimo 11 hektarų Viešvilės rezervato teritorijos pavirto dikyne. Buvo išrautos keliasdešimties centimetrų duobės, išlaužyti medžiai ir žolė, sudarkyta pelkė. Padaryta žala už 60 tūkstančių litų. Tokia suma buvo paskaičiuota išmatavus išvažinėtą žemę. Žalos pridarytos gyvūnams ir augalams suskaičiuoti neįmanoma. Taip pat pastebėta, kad žmonės, matę įvažiuojančius į mišką keturračius, policijai nepaskambino. Toks reagavimas į mišką bei rezervatus niokojančius vandalus vadintinas mažų mažiausiai neatsakingu.                      Tokie vandalizmo atvejai dažnai pasitaiko ir mūsų Kaišiadorių urėdijoje. Eismo dalyvius, apsiginklavusius keturratėm transporto priemonėm-motociklais, visureigiais, sutramdyti labai sunku. Keturračių motociklų vairuotojai nepasitenkina važinėti tam skirtais keliais, ieško įdomesnių trasų būtent ne kitur, o miškuose, rezervatuose, saugomose miško teritorijose. Mūsų Kaišiadorių urėdijoje be visų kitų miško vietovių nuo tokių vandalų kenčia Strošiūnų šilas. Miško vietovės tiesiog yra siaubiamos.                      Kaip puikų bendradarbiavimo pavyzdį galima paminėti ir pasidžiaugti visureigių sporto klubu „Turbo vėžliai“. Su šiuo klubu  randame išeitis, kaip suderinti trasas, kuriomis bus važiuojama.                      Norime priminti apie bausmes už pažeidimus. Nuobaudos už miško paklotės žalojimą ar ėmimą, pažeidžiant nustatytąją tvarką  ir jos padarytos aplinkai žalos atlyginimo dydis, pagal Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 12 d. nutarimą , yra 5 Lt bauda už kvadratinį metrą.                      Taip pat pažeidėjas užsitraukia administracinę atsakomybę: užfiksavus lankymosi miške taisyklių pažeidimą, kuomet nustatomas „važiavimas transporto priemonėmis miškais ten, kur tai daryti draudžiama, -užtraukia baudą piliečiams nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų ir pareigūnams-nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų.“(Valstybės žinios Nr.73) 27592008 m. Gegužės 13 d. VYKO MIŠKO GAISRŲ GESINIMO PRATYBOSVisais metų laikais, o ypač vasarą, gresia pavojus kilti miško gaisrui. Tokių nelaimių dažnai atsitinka, kai žmonės palieka neprižiūrimas laužavietes arba neatsakingai elgiasi degindami pernykštę žolę, išmeta neužgesintą nuorūką sausros metu. Gaisrui kilti ir plėstis priežasčių iš tikrųjų gali būti daug.   Tam, kad užkirstume kelią gaisrui, pirmiausia reikia kiekvieno mūsų kiekvieno sąmoningumo ir atsargumo. Visiems būna nejauku matant į gaisravietes vykstančias įsijungusias gaisrines mašinas, girdint kaukiančias pavojaus sirenas. Tad svarbiausia mokytis išvengti gaisrų-tų didžiulių, nepaprastų nelaimių.Be abejo jau nuo senų laikų saugumo sumetimais,- kiekvienas miestas ar miestelis turėjo savo gaisrininkų komandas. Tokios priešgaisrinės komandos aktyviai dirba ir mūsų rajone. Reikia būti visuomet pasiruošusiems. Taip nusiteikę gyvena tiek Kaišiadorių miesto, tiek rajono seniūnijų, tiek  Kaišiadorių miškų urėdijos gaisrininkų komandos. Miškų urėdija kartu su Kaišiadorių rajono priešgaisrine gelbėjimo tarnyba kiekvienais metais organizuoja miško gaisrų gesinimo mokomąsias pratybas. Savaime suprantama, kad tokių pratybų labai reikia: jose mokomasi gaisro metu operatyviai ir greitai užgesinti gaisro židinį. Šių metų balandžio 15 dieną taip pat buvo suorganizuoti tokio pobūdžio mokymai. Jie vyko Kruonio girininkijoje, Gojaus miške, dalyvaujant Kaišiadorių rajono priešgaisrinei tarnybai, Kaišiadorių savivaldybės priešgaisrinei tarnybai ir Kaišiadorių miškų urėdijos priešgaisrinei komandai.Prieš tai vykusių pratybų metu buvo kilusi problema, kaip žymėti gaisrų gesinimo automobilių judėjimo kryptį. Šių pratybų metu buvo pastatyti judėjimo kryptį žymintys ženklai ir tai gerai pasiteisino.Balandžio 15 dieną buvo imituoti gaisri keliose vietose: pačiame Gojaus miške ir kituose šalia esančiuose miškuose. Gaisrai buvo sukelti kiek įmanoma sudėtingesni, kad gaisrininkai pergrupuotų pajėgas ir gesintų naujai atsiradusius miško gaisro židinius bei užgesintinų anksčiau kilusius. Mokyti greitai gesinti miško gaisrą buvo pabandyta taip: pirmiausia sukrautos didelės šakų krūvos.  Gaisro „imitatoriams“ užkurti ugnį pasisekė, tačiau ne iš karto. Ugnis vis geso, nes po ilgai visus varginusio lietaus šakos buvo įmirkusios ir jas uždegti sunkiai sekėsi.Bet laužus vis dėlto pavyko įkurti, ir iš tiesų atrodė, kad keliose vietose kilo dideli miško gaisrai. Gesinant didesnius gaisrus, kai dalyvauja kelios gaisrų gesinimo tarnybos, svarbu paskirstyti visų gesintojų funkcijas ir paskirti konkretų žmogų, kuris vadovautų miško gaisro gesinimui.Visos tarnybos operatyviai atvyko į imituojamą miško gaisro vietą. Po pratybų visi dalyviai susirinko puikioje Gojaus poilsiavietėje ir prie laužo aptarė pratybų rezultatus. Šio pasitarimo metu išaiškėjo tobulintini dalykai. Juos aptarė ir siūlė konkrečias priemones, kaip geriau kovoti su miško gaisrais.. Tokių apmokymų metu tampa aišku, kad labai reikalingas įgūdžių lavinimas. Visiems dalyviams renginys buvo nepaprastai naudingas.Kviečiame rajono gyventojus ir svečius tinkamai elgtis miškuose su ugnimi.Prašome laužus kurti tik specialiai tam skirtose vietose.                      Linkime visiems gero ir saugaus poilsio mūsų prižiūrimuose miškuose.2008 m. Balandžio 4 d. KAD ŠIUKŠLĖS NEUŽGOŽTŲ PAVASARIO ŽALUMOS       Miškas savaime yra unikalus dalykas. Atšilus orams mėgstame įžengtiį jį, pasivaikščioti, praleisti laiką, kvėpuoti grynu oru, kitokiu, nei mieste, urbanizuotoje aplinkoje. Ar susimąstome, kad kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už šio gamtos prieglobsčio gyvavimą?          Žmonės prižiūrintys mišką stengiasi kiek įgalėdami padėti lankytojams atrasti ir išsaugoti miško grožį: stato rekreacines poilsio vietas, prižiūri jas, ruošiasi intensyvesniam lankymosi Kaišiadorių urėdijos miškuose sezonui.         Galime paminėti kai kurias lankytinas vietas. Kaišiadorių miškų urėdijoje turime 8 poilsiavietes: Kruonio girininkijoje „Gojaus“ poilsiavietė, Pravieniškių girininkijoje-„Po kepure“, Rumšiškių girininkijoje – „Gastilonių“, Žaslių girininkijoje – „Raišuvos“, Žiežmarių girininkijoje-„Girelės“, Vievio girininkijoje-„Bražuolės“, „Didžiųjų vėplių“, „Panerių“.        Įrengtos apžvalgos aikštelės Mergakalnyje, (Rumšiškių girininkijoje) bei Panerių apžvalgos aikštelė (Vievio girininkijoje). Šios vietos yra pritaikytos žmonių poilsiui, pažintinei veiklai.         Primename, kad miško lankytojams, rekreacinių vietų, poilsiaviečių lankytojams tai nieko nekainuoja. Jums tereikia palikti lankomą vietą tvarkingą, šiukšles sumesti į tam skirtus konteinerius.         Deja realijos yra kitokios. Keli pavyzdžiai, keli „liūdni vaizdeliai “.          Gastilonių poilsiavietėje, (Rumšiškių girininkija) konteineris buvo rastas įmestas į Kauno Marias. Ten pat ženklinimo stulpas kažkokiu būdu buvo ištrauktas kartu su betonuotu pagrindu ir atsirado lauko tualete. Aplinkui radome krūvas šiūkšlių.         Palomenės girininkijoje du šiūkšlių konteineriai buvo pavogti.         Mūsų elgesys parodo, kas esame, kokia yra žmogiškoji branda ir kultūra. Namuose, kiemuose, netgi savo viduje -savaime suprantama- norime švaros ir tvarkos. Ar gamta nėra mūsų antrieji namai?Prisiminkime, kad šiukšlindami niokodami ir kenkdami, mes tik prisidedame prie griovimo ir taršos. Kenkiame patys sau. Ką mes paliekame savo vaikams?        Gyvenimo tempas ir įtampa mus veja pirmyn. Miškas tuomet tampa prieglobsčiu, kuriame turime galimybę sustoti ir atgauti jėgas. Vertybės yra saugomos, tad išsaugokime šią vertybę.Stanislav Chveduk   2008 m. Balandžio 4 d. DRAUDŽIAMA DEGINTI PERNYKŠTĘ ŽOLĘ!Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet Kaišiadorių miškų urėdija primena, kad sausos pernykštės žolės deginimas kelia didelį pavojų gamtai ir didelę galimybę kilti miško gaisrams. Atsakomybė už  žolės deginimą yra nustatyta ATVK 83 straipsnyje. Bauda privatiems asmenims nuo 50 iki 400 litų. Pareigūnams – nuo 100 iki 500 litų.   „Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2007 m. taisyklėse“ numatyta, kad geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenos, už kurias gaunamos  tiesioginės išmokos, turi atitikti tam tikrus reikalavimus, o būtent vienas iš jų yra:      „Ganyklose arba pievose, daugiametėse ganyklose arba pievose žolė negali būti deginama. Žolės ir ražienų deginimas laikomas tyčiniu reikalavimų pažeidimu už kuriuos yra taikomos numatytos sankcijos.“ Primename taip pat, kad  tiesioginės išmokos nėra mokamos, kai yra aptinkami degantys plotai, nes tai yra tyčinis reikalavimų pažeidimas deramai prižiūrėti pasėlius bei ūkio naudmenas.Kviečiame rūpintis gamta, o ne ją niokoti ir jai kenkti.2008 m. vasario 7 d. Dirbti tapo lengviau! Miškų urėdijos mechaninių dirbtuvių darbuotojai džiaugiasi atnaujintomis darbo vietomisPaskutinėje „Giria žalioji “ rubrikoje spausdinome trumpą pranešimą apie tai, jog miškų urėdija renovavo mechanines dirbtuves. Šios dienos numeryje norime plačiau papasakoti apie šį svarbų ir neabejotinai reikalingą remontą.Miškų urėdijos mechaninėse dirbtuvėse dirba 40 žmonių, didelė visų įmonėje dirbančiųjų dalis. Tai medienos ruošos ir prekybos padalinio darbuotojai: medienos gamybos meistrai, kontroliuojantys medienos gamybą ir parduodantys miškų urėdijos pagamintą medieną; taip vadinami „forvarderistai“, arba kitaip – miško ištraukėjai – žmonės išvežantys nupjautą medieną iš kirtaviečių į miško sandėlius; miško ištraukimo techniką vežiojantys darbuotojai ir medienvežių automobilių vairuotojai. Mechaninėse dirbtuvėse dirba ir vyresnysis mechanikas, technikos vadybininkas, inžinierius energetikas, miško kelių tiesimo ir remonto technikos vairuotojai, taip pat – mechanizmus aptarnaujantys ir remontuojantys darbininkai.„Žinokit, dabar pas mus gerai, tiesiog kaip bažnyčioj “ – linksmai juokiasi technikos vadybininkas Stasys Šalvaitis. „Tiesą sakant, nepamenu, kad man dirbant, o dirbu čia jau virš penkiolikos metų, būtų buvusios sudarytos tokios geros sąlygos darbui, ypač – technikos remontui “ – džiaugiasi jis. Bet, kaip sakoma – geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti, tad nusprendžiu surengti sau ekskursiją po atnaujintas dirbtuves.Iš pat ankstyvo ryto, dar gerokai prieš aštuonias, atvažiuoju į būsimos ekskursijos vietą. Mane pasitinka linksmi ir visai nemieguisti (priešingai nei mano) meistrų veidai. Jiems jau seniai nebe miegai galvoje – medienos ruošos, prekybos ir techninio padalinio žmonės darbuojasi nuo 7 valandų ryto, tad tiek meistrams skirtose patalpose, tiek pačiose dirbtuvėse jaučiamas bruzdesys, visi užsiėmę darbo reikalais: meistrai ruošiasi važiuoti į miškus, į kertamas biržes, o mechanikai ir darbininkai jau montuoja, virina, kala, tik medienvežių vairuotojų čia nebematyti – jie jau darda keliuose, veždami miškų urėdijos produkciją… Net nepatogu dirbančiuosius trukdyti! Tačiau ekskursija yra ekskursija, tad čiumpu vyresnįjį mechaniką Arvydą Gudonį ir jau minėtąjį linksmuolį technikos vadybininką Stasį Šalvaitį bei paprašau jų pabūti mano gidais. Vyrai mielai sutinka papasakoti man apie jų „valdose “ neseniai įvykusius gerus pokyčius, pasišnekučiuoti pakviečia ir meistrus, kad šie, pieš išvažiuodami į miškus, taip pat pasidalintų įspūdžiais.„Iš tiesų, remontuoti dirbtuves buvo tiesiog būtina, nes senieji langai ir vartai – nekokybiški, kone nesulaikantis šalčio ir vėjo, patalpose nuolat siausdavo skersvėjai, būdavo šalta, ir dirbti nepatogu, nemalonu “ – pasakoja A. Gudonis. „Taigi, remontuojant patalpas, dirbtuvėse buvo įrengti trys pakeliami vartai, sudėti stiklo paketo langai, dabar nepalyginamai šilčiau ir geriau “ – teigia jis.  „Remontavome ir technikos apžiūros duobes, kuriose trūko apšvietimo, vanduo užsilaikydavo. Dabar duobės tvarkingos, išklijuotos plytelėmis, apšviestos ir sausos, visai kitas reikalas. Ir grindų dangą sutvarkėm – naujai išbetonavom, o takelius, kuriais važinėja sunkioji technika, padengėme metalinėmis trinkelėmis, kad vikšrai grindų negadintų. Sienas išdažėm, gražiau dabar, jaukiau darbininkams “ – Arvydui antrina Stasys Šalvaitis. Dirbtuvių salėje buvo įrengta išmetamųjų dujų ištraukimo sistema, tad ten dirbantiems nebereikia kvėpuoti išmetamosiomis dujomis užterštu oru. Na, apibendrinant – dirbančiųjų sveikatai remontas turėtų išeiti į naudą!Tačiau nepamanykite, jog mechaninių dirbtuvių remontas apsiribojo vien patalpų atnaujinimu, toli gražu! Ko gero, dar svarbesnis dalykas buvo naujos, darbą palengvinančios technikos įsigijimas. „Sumontavome naują pneumohidraulinį kėliklį, įsigijome sunkvežimių ratų sumontavimo stakles, elektrinį sunkvežimių ratų atsuktuvą, padangų praplėtimo stendą, padangų vulkanizatorių, naują kompresorių, kuriuo pripučiame padangas, o taip pat jį galima naudoti ir mechanizmams, automobiliams dažyti. Suremontavome oro padavimo liniją, kurios dėka veikia minėtas kėliklis, kompresorius… Nupirkome didelių gabaritų ratų transportavimo vežimėlį ir kitų mechanizmų, kurie visi yra skirti tam, kad palengvintų miškų urėdijoje naudojamų mechanizmų bei transporto priemonių  remonto darbus, kad pagerėtų šių darbų kokybė “ – įkvėptai pasakojo mano ekskursijos vadovai. „Geri pokyčiai labai jaučiasi “ – tam pritarė meistrai. „Kadangi dabar daug mažiau laiko užtrunka automobilių remontas, tad natūraliai daug mažiau prastovų susidaro, daugiau darbų nuveikiame, pats darbas sklandžiau vyksta “ – sakė jie.Smagiai pasišnekėję išlydime meistrus į mišką, o patys patraukiame apžiūrėti naujosios įrangos. Dirbtuvių salėje mus linksmai sveikina darbininkai. „Sveiki vyrai, kaip darbas einasi? Ar nešalta, ar patogu? “ – besisveikindama klausiu. „Viskas gerai!” – choru atsiliepia jie ir toliau palinksta prie savo darbų. O mes einame į lengvųjų miškų urėdijos automobilių remonto dirbtuvę, kurioje dirba autošaltkalvis Jonas Matakas. Čia pamatau naująjį hidraulinį keltuvą, kuriuo pakeliami remontuojami automobiliai. „Naujasis keltuvas be galo palengvino remonto darbus “ – pasakoja autošaltkalvis. „Remontuojant nebereikia po automobiliu gulėti: pasikeli sau  iki norimo aukščio ir patogiai krapštinėji, taisai. Keltuvas pakelia virš trijų tonų svorio automobilį “ – aiškina J. Matakas ir pademonstruoja, kaip lengvai tarsi plunksnelė pakeliama „Niva“.Ekskursija tęsiasi, keliaujame toliau. Nusileidžiu į technikos apžiūros duobes, apšviestas taip, kad drąsiai knygą skaityti galėtum, paspoksau į fejerverkais iš po suvirintojo Kazio Dzedulionio suvirinimo aparato lekiančias žiežirbas, ir vis klausinėju dirbančių vyrų – o kas čia, o čia, o kaip tai veikia?.. Darbininkai viską pasakoja, aiškina. Paskui gauna progą smagiai pasijuokti stebėdami straipsnio autorę, kuri rįžtingai išbando elektrinį padangų atsuktuvą, įsitikindama, kad net silpna panelė šiuo įrenginiu gali atsukti didžiulius sunkvežimio ratus! „O štai ten – ratų sumontavimo ir išmontavimo staklės “ – rodo vairuotojas Jonas Kuklys. „Bet palaukite, pirma eime, aš jums parodysiu, su kokias įrankiais seniau padangas nuiminėdavome!” – pakviečia jis, ir parodo didžiulį geležinį kūjį bei dvi metalines dalbas. „Va taip ir dirbdavome – su kūju atidaužai rato kordą, o su dalbom padangą nulupi. Nepalyginsi su tom staklėm – ratą tik padedi ir spaudai valdymo pulto mygtukus, o staklės viską padaro: prispaudžia, atsuka, padangą nuima…“ – demonstruodamas, kaip įrenginys veikia, pasakoja J. Kuklys. „Nepalyginamai lengviau, greičiau ir geriau!” – džiaugiasi vyrai.Na, ekskursija jau lyg ir baigta, viskas apžiūrėta, nufotografuota ir pačiupinėta. Išėjus į kiemą dar pasiseka pamatyti kaip naujuoju kompresoriumi pučiamos medienvežio automobilio padangos. „Dabar tikrai greičiau padangas pripučiu!” –  naująjį kompresorių pagiria medienvežio vairuotojas Alvydas Labačiauskas.Džiugios nuotaikos lydima išvykstu iš mechaninių dirbtuvių.  Smagu, jog mano kolegos ir bendradarbiai patenkinti naujomis, pagerintomis darbo sąlygomis, rodos, net galvas aukščiau pakėlę vaikšto – juk nemaža sunkaus fizinio darbo našta nuo pečių nukrito!2008 m. vasario 7 d. Miško sodinimo sezonui artėjant. Privačių miškų savininkų dėmesiui Praėjusių, 2007 metų birželio 26 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Miškų įstatymo 3, 15, straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo šių metų sausio 1 dienos.Čia pakomentuosime ir paaiškinsime minėto įstatymo punktus, aktualius privačių miškų savininkams.Privačių miškų savininkus prašome atkreipti dėmesį į 15 straipsnio „Miško atkūrimas ir įveisimas“ 3 punktą, kuriame nurodoma, jog: miškas turi būti atkurtas ir įveistas miško sodmenimis, kurių kilmė ir kokybė atitinka Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško dauginamosios medžiagos nuostatų reikalavimus.Šioje vietoje norime aptarti minėtus reikalavimus liečiančius svarbiausius punktus, nurodytus 2007 m. lapkričio 30 d. LR Aplinkos ministro įsakyme „Dėl miško dauginamosios medžiagos nuostatų patvirtinimo“.Reikia pabrėžti, jog, pagal minėto įstatymo 25,1 punktą, miškas turi būti atkuriamas ir įveisiamas iš to paties kilmės rajono vietinių medynų arba vietinių sėklų šaltinių gauta miško dauginamąja medžiaga, tačiau kai miško dauginamosios medžiagos trūksta, – ją galima įsivežti iš gretimų kilmės rajonų. Vadinasi, sodmenis, skirtus miškui įveisti ar atkurti, geriausia pirkti toje miškų urėdijoje, kurioje yra Jūsų miškas.Perkant sodmenis, būtina žinoti, jog pardavėjas Jums turi pateikti įsigyjamų sodmenų kilmės sertifikato pardavėjo ar jo įgalioto asmens patvirtintas kopijas, o pardavimo arba perdavimo dokumentuose (pirkimo–pardavimo sutartyse, PVM sąskaitose faktūrose, krovinio važtaraščiuose) turi būti nurodytas tų sodmenų kilmės sertifikato numeris ir data. Tad visuomet, pirkdami miško atkūrimui ar įveisimui skirtus sodmenis, būtinai reikalaukite jų kilmės sertifikatų ir sąskaitų-faktūrų, nes minėtus dokumentus Jūs privalėsite saugoti kartu su Miško želdinimo ir žėlimo projektais iki to laiko, kol iš įsigytų sodmenų įveisti arba atkurti medynai bus nukirsti.Nepamirškite, jog kirtavietėse ir degavietėse miškas privalo būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo, žuvę želdiniai ir žėliniai – ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jų žuvimo, o neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienerius metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo. Laiku neatkūrus miško – baudžiama, o miško neatkūrę savininkai neturi teisės gauti leidimo pagrindiniams miško kirtimams.Kviečiame miško savininkus nedelsti ir iš anksto sudaryti su VĮ Kaišiadorių miškų urėdija sutartis dėl miško sodmenų įsigijimo. Žinia, jog miškų urėdijoje auginami sodmenys griežtai atitinka visus miško dauginamosios medžiagos nuostatų reikalavimus, o perkant sodmenis sudarius išankstines sutartis arba juos įsigijant dideliais kiekiais, Jums bus taikomos nuolaidos. Miško dauginamosios medžiagos kainoraštį galite rasti miškų urėdijos tinklalapyje adresu http://www.kaismu.lt/Paslaugos.produkcija. Miškų įstatymo 3, 15, straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą galite rasti Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapyje, o Aplinkos ministro įsakymą Dėl miško dauginamosios medžiagos nuostatų patvirtinimo galite rasti Lietuvos Respublikos Seimo arba LR Aplinkos ministerijos tinklalapiuose.2007 gruodžio 29 diena. Prieš žiemos speigus – atnaujintos ir apšildytos darbo vietosVisi žinome, kokia svarbi žmogui yra jo darbo vieta. Juk darbovietė yra žmogaus antrieji namai, kuriuose praleidžiame net trečdalį ar daugiau paros, tad natūralu jog darbuotojui yra svarbu, kad darbo vieta būtų patogi, kad vasarą netruktų gryno oro, o žiemą – malonios šilumos, kad būtų kur daiktus pasidėti, pavargus – atsikvėpti, susitepus – nusiprausti… Kai darbo vieta gerai sutvarkyta – ir darbas sklandžiau vyksta.Kaišiadorių miškų urėdija kelintus metu iš eilės atnaujina, remontuoja savo administracinius pastatus: jau visiškai renovuotos miškų urėdijos administracijos, Žiežmarių girininkijos bei medelyno kontoros, o šiais metais miškų urėdija atnaujino ir suremontavo mechanines dirbtuves. 2006 metais miškų urėdija paruošė „Remonto mechaninių dirbtuvių renovacijos ir technologinės įrangos modernizavimo“ projektą, kurį pateikė Valstybinės darbo inspekcijos konkursui, dėl darbuotojų darbo saugos prevencinių priemonių, lėšoms, už mechaninių dirbtuvių remontą, gauti. Miškų urėdijos projektas buvo priimtas – prasidėjo remonto darbai. Remonto mechaninių dirbtuvių renovacijai buvo išleista apie 150 tūkstančių litų, dalį šių lėšų padengs VSDF Valdyba. Dirbtuvėse buvo rekonstruotos mechanizmų apžiūros duobės, pakeista grindų danga, įrengta dujų išmetimo sistema. Taip pat mechaninėse dirbtuvėse buvo įrengti trys pakeliami vartai, sudėti stiklo paketo langai, taip sumažėjo skersvėjai ir patalpose tapo gerokai šilčiau. Buvo nupirkti ir dirbtuvėse pastatyti aštuoni nauji mechanizmai, palengvinantys remonto darbus ir sumažinantys sunkų fizinį darbą. Tad artėjant žiemos speigams, miškų urėdijos mechaninėse dirbtuvėse dirbantys darbuotojai gali džiaugtis atnaujinta aplinka, šiltomis ir tvarkingomis darbo vietomis.2007 gruodžio 29 diena. Mūsų miškuose – naujas patogus keliasNorint tinkamai ir produktyviai ūkininkauti miškuose, labai svarbu turėti gerą, pastoviai funkcionuojančią miško kelių infrostruktūrą. Miškų urėdijos teritorijoje yra gana gausus gerų kelių tinklas, o miškininkai rūpinasi kelių gerinimu, remontu, naujų kelių tiesimu, kasmet kelius remontuoja, tvarko.Kaišiadorių miškų urėdija gali pasidžiaugti, jog neseniai nutiesė naują kelią į Lomenų miško masyvą. Šio kelio miškininkams būtinai reikėjo, kadangi vienintelis pravažiavimas į minėtąjį mišką seniau ėjo per Lomenių kaimą, Jonavos miškų urėdijos teritoriją, prastais gruntiniais keliais. Be to, važiuojant tuo keliu reikėdavo daryti 9 kilometrų lankstą, o prieš porą metų tą vienintelį pravažiavimą užtvėrė kariškiai, kadangi kelias eina šalia karinio poligono, kur vyksta kareivių apmokymai, tad juo naudotis – nesaugu.Taigi, 2006 metais, už Kelių fondo skirtus pinigus, pagal I. Vitarto projektavimo įmonės parengtą projektą, miškų urėdija pradėjo statyti virš dviejų kilometrų ilgio kelią į Lomenių mišką. Naujai nutiestas kelias eina pro Palaraisčio telmologinį draustinį, kuriame saugoma pelkė, tad kelio statybai buvo nustatyta speciali sąlyga – jį įrengiant nebuvo galima paliesti paviršinio grunto vandens ir pakeisti esamo hidrorežimo. Įrengiant kelia buvo pakloti smėlio ir žvyro sluoksniai. Kelio tiesimo darbus atliko viešųjų pirkimų konkursą laimėjusios įmonės: UAB „Žiežmarių hidrostatybas“ bei UAB „Žiežmarių hidrotechnika“, o šiuos darbus prižiūrėjo diplomuotas specialistas, turintis licenziją kelių statybos priežiūros darbams atlikti – miškų urėdijos darbuotojas V. Giržadas.Džiugu, jog baigiantis metams pabaigtas ir šis svarbus darbas – kelio remontas. 2007 gruodžio 29 diena. Su ąžuolo gilėmis nunokę metaiDar vieni metai, lyg ąžuolo gilės – nunoko, nukrito žemėn ir įleido savo šaknis į amžinybės dirvonus. Suleido šaknis ir sulapojo nuveiktais darbais, išsipildžiusiais lūkesčiais ir įgyvendintomis svajonėmis.Kaišiadorių miškų urėdija praėjusius, 2007 metus užbaigė sėkmingai ir pelningai. Miškų urėdijos darbuotojų algos per praeitus metus pakilo 26 procentais. Visi privalomųjų darbų rodikliai buvo įvykdyti: kaip ir buvo planuota, atsodinta ir veista virš 200 ha miškų, išugdyta beveik 700 ha medynų, pagaminta virš 80 tukstančių kubinių metrų medienos. Į miško priežiūros darbus miškų urėdija praėjusiais metais investavo apie 4 milijonus litų. Labai palankiai miškų urėdijos veikla buvo įvertinta ir kasmetinio FSC audito metu.2007 metais miškų urėdija sėkmingai įsisavino virš 600 tūkstančių litų iš Europos Sąjungos struktūrinių paramos fondų lėšų. Už šiuos pinigus buvo nupirktas naujas miško gaisrų gesinimo automobilis, pastatytas naujas miško gaisrų stebėjimo bokštas, atnaujinta ir modernizuota radijo ryšio sistema.Priešgaisrinei apsaugai bendrai skirta daug dėmesio: sausuoju ir šiltuoju metų laiku buvo platinami pranešimai spaudoje bei žiniatinklyje, raginantys žmones atsargiai elgtis su ugnimi miškuose, gamtoje; kaip ir kiekvienais metais, buvo atnaujinamos mineralizuotos juostos, trukdančios miško gaisrams plisti, gaisringuoju periodu miško gaisrų stebėjimo bokštuose nuolat budėdavo budėtojai, o miškų urėdijos miško gaisrų gesinimo komanda būdavo nuolatinėje parengtyje.Smagu, jog miškų urėdija pateikusi projektą Valstybinei darbo inspekcijai dėl darbuotojų darbo saugos prevencinių priemonių  gavo lėšų iš VSDF Valdybos. Iš šių lėšų buvo suremontuotos ir atnaujintos miškų urėdijos mechaninės dirbtuvės. O iš Kelių fondo lėšų miškų urėdija šiemet baigė tiesti naujo 2 km ilgio miško kelią į Lomenių miško masyvą.         Praeitais metais buvo žengtas didelis žingsnis ryšių su visuomene srityje – miškų urėdija išleido naują visuomenei skirtą informacinę knygelę, taip pat, paruošė ir išplatino apklausos anketas, kurios pagalba  buvo siekta išsiaiškinti gyventojų nuomonę apie miškų būklę rajone bei miškų urėdijos veiklos vertinimą. Gauti apklausos rezultatai parodė, jog didžioji dalis gyventojų teigiamai ir optimistiškai vertina miškų būklę bei miškininkų veiklą. Tokio paties pobūdžio apklausas planuojama vykdyti kiekvienais metais, nes norima ne tik sužinoti kaip visuomenė vertina miškininkų darbą, tačiau ir skatinti visuomenės domėjimąsi sava aplinka, miškais, miškininkų darbu. Šią anketą atsisiųsti ir užpildyti bei apklausos rezultatus pažiūrėti galima miškų urėdijos tinklapyje adresu www.kaismu.lt. Per 2007 metus buvo surengta nemažai mokymų bei seminarų miškų urėdijos darbuotojams, surengta renginių, akcijų bei švenčių visuomenei, jauniesiems miško bičiuliams. Kelintus metus iš eilės miškų urėdija dalyvavo respublikinėje akcijoje „Miškas 2007“, akcijos metu, miškininkai kartu su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnais, Kaišiadorių regiono skyriaus aplinkos apsaugos bei policijos pareigūnais bei žurnalistais pasiskirstę į keturis ekipažus, tikrino, ar miške nevykdomi nelegalūs kirtimai, nevagiama mediena.Nepamirštos ir kasmetinės akcijos su jaunaisiais miško bičiuliais „Baltasis badas“. Šių akcijų metu vaikai rentė palapines kurapkoms, vežė vaišių alkstantiems miško žvėreliams. Taip pat, visą balandžio mėnesį miškų urėdija dalyvavo akcijoje „Balandis švaros mėnuo“, kurios metu buvo masiškai tvarkomi miškai, rengiamos miškų tvarkymo talkos su visuomenės atstovais. Didelė talka vyko Rumšiškių girininkijoje, Kauno marių regioninio parko teritorijoje. Talkoje dalyvavo ir šiukšles iš Kauno marių pakrančių miškų rinko Kauno bei Kaišiadorių rajono savivaldybių, Rumšiškių seniūnijos, Kauno marių regioninio parko direkcijos, Lietuvos Žaliųjų judėjimo bei Kaišiadorių rajono spaudos atstovai, Rumšiškių mokyklos mokiniai. Šios talkos metu buvo surinkta 15 kubinių metrų šiukšlių, visos akcijos metu iš miškų buvo surinkta ir išvežta 165 kubiniai metrai šiukšlių. Jau tradicija tapo bėgimo varžybos „Girelės takais“, skirtos Kaišiadorių miškų urėdijos taurei laimėti, 2007 metais bėgime dalyvavo 95 sportininkai iš visos respublikos. Kaip ir kasmet, šauniai atšvęsta miškininko diena, Pasveikinti miškininkų atvyko svečiai – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, LR seimo narys Bronius Bradauskas, Elektrėnų meras Arvydas Vyšniauskas, Kaišiadorių mero pavaduotojas Romualdas Kubiakas bei administracijos direktorius Vytautas Streikauskas, Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė. Svečiai ne tik pasveikino miškininkus, bet ir įteikė labiausiai nusipelniusiems bei pasižymėjusiems miškų urėdijos darbuotojams padėkas. B. Bradauskas apdovanojo Aplinkos apsaugos komiteto įsteigtais padėkos raštais bei knygomis šiuos miškų urėdijos darbuotojus: M.Bernotavičių, P. Vainorį, A. Gogelį, E. Lazauską, A. Jakštį. Kaišiadorių rajono įteigtais padėkos  raštais bei suvenyrais buvo pagerbtiE. Kručas, A. Čiurinskas, V. Taraškevičius… Dar virš dvidešimties šiemet labiausiai nusipelniusių darbuotojų, specialiai įsteigtais prizais – vardinėmis stiklo vazomis – apdovanojo miškų urėdas.  Nebuvo apleista tradicija sodinti ąžuoliukus kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse įrenginėjamame memorialiniame parke, nepamiršta sudalyvauti Kalbos šventėje ir dar daugelyje kitų akcijų bei renginių.Galima pasidžiaugti, jog praėję metai buvo gražūs ir prasmingi, jog bendro darbo ir bendrų pastangų dėka buvo įgyvendinti užsibrėžti tikslai ir planai. O visiems skaitytojams Kaišiadorių miškų urėdija linki dar prasmingesnių, turiningesnių ir laimingesnių, jau atvėrusių mūsų vartus, 2008 metų.2007 m. spalio 19 d. Bendras ir darnus darbas gesinant liepsnojančias girias.Priešgaisriniai apmokymai Kaišiadorių miškuoseKaip dar kartą įrodė skaudžioji Kuršių Nerijos tragedija – 2006 metų vasarą virš 200 hektarų išdegusių Smiltynės miškų – priešgaisrinė miškų apsauga yra bendras visos šalies rūpestis ir atsakomybė. Tam, kad miške įsiplieskusią ugnį kuo greičiau neutralizuoti, svarbu, jog gaisro gesinimo metu darniai bei vieningai bendradarbiautų visos už miškų priešgaisrinę apsaugą atsakingos žinybos – miškų urėdijos, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentai, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos sudarė bendradarbiavimo sutartį su   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, kurioje numatė kasmet organizuoti bendras miškininkų bei gaisrininkų miško gaisrų gesinimo pratybas. Šių pratybų tikslas – koordinuoti skirtingų žinybų veiksmus, efektyviai valdyti priešgaisrines pajėgas, keistis informacija tarp skirtingų žinybų, esant ekstremaliai situacijai sukurti štabą miškų gaisrui likviduoti.Tad šių metų spalio 19 dieną Kaišiadorių miškų urėdija kartu su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Kaišiadorių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba surengė miškininkų ir gaisrininkų bendrus priešgaisrinius apmokymus. Apmokymai vyko Palomenės girininkijos Neprėkštos miške. Šias pratybas koordinavo Kaišiadorių priešgaisrinės tarnybos viršininko pavaduotojas Viktoras Kuktelionis, Kaišiadorių Miškų urėdijos miško atkūrimo ir apsaugos inžinierius Drąsius Frankonis. Pratybų metu buvo imituotas didelis miško gaisras, kurio „gesinimui“ vadovavo Palomenės girininkijos girininkas Linas Kazakevičius. Jis per nešiojamą radijo stotį susisiekė su miškų urėdijos priešgaisrinio punkto budėtoju, kuris į „gaisrą“ išsiuntė miškų urėdijos gaisrų gesinimo komandą.  (Minėtąsias radijo stotis, viso – 35, miškų urėdija šiemet įsigijo pasinaudojusi Europos Sąjungos struktūrinių paramos fondų lėšomis, siekdama modernizuoti radijo ryšio sistemą skirtą priešgaisrinei miškų apsaugai. Iš Europos Sąjungos lėšų nupirkti ir du gaisrų gesinimo automobiliai, pastatytas gaisrų stebėjimo bokštas). Į „gaisrą“ miškų urėdijos budėtojas iškvietė ir Kaišiadorių priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos bei Kaišiadorių savivaldybės savivaldybės ugniagesių komandas, tad „gaisrą gesino“ net 6 automobiliai. Šiose pratybose dalyvavo Miškų urėdijos miškų urėdas Stasys Truskauskas bei jo pavaduotojas miškininkystei Marijonas Bernotavičius, Kaišiadorių rajono savivaldybės civilinės saugos vyriausiasis inspektorius Rimas Kiselys, Kaišiadorių PGT viršininkas Marijonas Tamašauskas, visi miškų urėdijos girininkai. Girininkams buvo pateikta užduotis: jie turėjo stebėti, vertinti savo kolegos L. Kazakevičiaus bei gaisrininkų veiksmus, siekiant kuo efektyviau lokalizuoti ir užgesinti tariamą gaisrą, o visas pastabas žymėtis užrašuose. Po sėkmingo „gaisro užgesinimo“ vyko šių pratybų aptarimas, buvo apsvarstytos tiek gaisrininkų tiek miškininkų pastebėtos gaisro gesinimo metu iškilusios problemos, buvo aptartos miško gaisrų gesinimo instrukcijos, pasikeista pastebėjimais ir patarimais. „Apmokymai iš ties labai naudingi ir reikalingi tiek miškininkams, tiek gaisrininkams. Tokio pobūdžio pratybų dėka galime išmokti, kaip dirbtan darniai ir išvien, efektyviausiai užkirsti kelią visą niokojantiems miško gaisrų liepsnos liežuviams. Panašaus pobūdžio pratybas būtina organizuoti ir ateityje“ – teigė miškų urėdas S. Truskauskas ir Kaišiadorių PGT viršininkas M. Tamašauskas. Būsimus apmokymus numatyta surengti kovo mėnesį.2007 m. spalio 19 d. Kardinolo atminimui – 56 ąžuolaiGan vėsią ir vėjuotą dieną, vis besižvalgydami į lietumi gąsdinantį dangų, Kaišiadorių miškų urėdijos globojami jaunieji miško bičiuliai susirinko šviesios atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse. Gražia tradicija tapo, jog jaunieji miško bičiuliai ir juos globojantys miškininkai įrenginėjamame kardinolo memorialiniame parke kasmet sodina medelius. Tad ir šią, nors apsiniaukusią, tačiau su kiekvienu pasodintu medeliu vis giedrėjančią spalio 19 dieną,  tradicija buvo tęsiama. Kaišiadorių Algirdo Brazausko bei Vaclovo Giržado vidurinių mokyklų būrelių „Girinukas“ ir „Pilnatis“ jaunieji miško bičiuliai, jų vadovės, koordinatorius bei globėjai pasodino V. Sladkevičiaus tėviškėje 56 ąžuoliukus.Medelių sodinimas moksleiviams buvo ir pramoga ir vaizdinga pamoka – jaunųjų miško bičiulių koordinatorius miškų urėdo pavaduotojas miškininkystei Marijonas Bernotavičius papasakojo jiems apie ąžuolo „gyvenimo kelią“ nuo gilės iki girių galiūno. Po medelių sodinimo vaikai buvo nuvežti ir supažindinti su miškų urėdijos medelynu. Na, o po visų darbų ir ekskursijų, prie linksmai traškančio laužo, Vaclovo Giržado vidurinės mokyklos būreliui „Pilnatis“  M. Bernotavičius įteikė jaunųjų miško bičiulių vėliavą.2007 m. rugsėjo 19 d. Miškininkus sveikino skardūs trimitų balsai Voratinkliais rudens pasirėdžius,lapais margais apsikaišius,lietaus lašų karoliais pasipuošusper rudenėjančius miškusant aksominės elnio nugaros,štai – atšuoliavo mūsų šventė! Trečiasis rugsėjo šeštadienis miškų žinyboje dirbantiems žmonėms – kone pati svarbiausia, iškilmingiausia diena metuose, nes būtent šį šeštadienį minima Miškininko diena. Kaišiadorių miškų urėdijos darbuotojai, nepabūgę lietingo oro, neišsigandę rudeniškų darganų, susirinko, suvažiavo paminėti savo profesinės šventės į Vievio girininkijoje esančią Bražuolės poilsiavietę.Nors protarpiais lietus vis paglostydavo žemės nugarą, nors saulė nelepino šiluma, tačiau miškininkai nebūtų miškininkai – jiems nėra blogo oro. Tad, nepamesdami geros nuotaikos, miškininkai ir jų artimieji smagiai dalyvavo Miškininko dienos progai paminėti surengtose orientavimosi sporto varžybose, žaidė, šoko ir linksminosi iki pat vėlaus vakaro.Nelengvą, tačiau įdomią orientavimosi varžybų trasą, kurią paruošė Vilniaus orientavimosi sporto klubo „Perkūnas“ vyr. teisėjas Mindaugas Grašys, įveikė ir suaugę vyrai ir   jaunosios miškininkų atžalėlės. Vyrų grupėje prizines vietas užėmė miškų urėdijos miško naudojimo-miškotvarkos inžinierius Rolandas Miliukas, miškų urėdo pavaduotojo miškininkystei žentas, buvęs Pravieniškių girininkijos eigulys, dabar dirbantis Kauno regionino aplinkos apsaugos departamento miškų kontrolės skyriuje Gintaras Červokas bei Vievio girininkijos darbininkas Vitalijus Chatkevičius. Po varžybų daugelis juokavo, jog pirmąją vietą laimėjęs miškotvarkos inžinierius Rolandas, greičiausiai bėgdamas naudojosi GPS‘u, kurio pagalba matuoja miškus. Na, o moterų tarpe dvi pirmas prizines vietas užėmė miškų urėdo pavaduotojo medienos ruošai ir prekybai Sauliaus Tamonio šeimos narės – jo žmona Ieva ir dukrytė Greta. Trečiosios vietos prizininke tapo viena jauniausių šventės dalyvių – miškų urėdijos viešųjų pirkimų specialisto Valdo Sakaliūno dukrelė Kamilė. Visiems nugalėtojams buvo įteiktos miškų urėdijos įsteigtos prizinės taurės.Pasibaigus varžyboms, prasidėjo iškilmingoji šventės dalis – padėkos, apdovanojimai, koncertas… Skardžiais balsais visus pasveikino trimitai bei kiti „variniai giedoriai“, pučiami Sostinės vario kvinteto muzikantų. Pasveikinti miškininkų atvyko garbingi svečiai – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, LR seimo narys Bronius Bradauskas, Elektrėnų meras Arvydas Vyšniauskas, Kaišiadorių mero pavaduotojas Romualdas Kubiakas bei administracijos direktorius Vytautas Streikauskas, Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė.Svečiai ne tik pasveikino miškininkus, bet ir įteikė labiausiai nusipelniusiems bei pasižymėjusiems miškų urėdijos darbuotojams padėkas. B. Bradauskas apdovanojo Aplinkos apsaugos komiteto įsteigtais padėkos raštais bei knygomis šiuos miškų urėdijos darbuotojus: M.Bernotavičių, P. Vainorį, A. Gogelį, E. Lazauską, A. Jakštį. Kaišiadorių rajono įteigtais padėkos  raštais bei suvenyrais buvo pagerbtiE. Kručas, A. Čiurinskas, V. Taraškevičius… Taip pat rajono valdžios atstovai pasveikino M. Bernotavičių, neseniai atšventusį savo penkiasdešimties metų jubiliejų. Dar virš dvidešimties šiemet labiausiai nusipelniusių darbuotojų, specialiai įsteigtais prizais – vardinėmis stiklo vazomis – apdovanojo miškų urėdas. Po iškilmingų kalbų, nuoširdžių padėkos žodžių ir malonių sveikinimų, šventės dalyviai pasiklausė Sostinės vario kvinteto atliekamo koncerto, vėliau šiltai bendravo, vaišinosi, šoko ir žaidė… Miškininkai, ne tik dideli gamtos mylėtojai, bet, kaip ir daugelis lietuvių – didžiuliai krepšinio aistruoliai, atėjus vakarui suskubo namo, „sirgti“ už Lietuvos krepšinio rinktinę, taip patriotiškai užbaigdami savo didžiausią metų – Miškininko dienos paminėjimo – šventę.2007 m. rugpjūčio 9 d. Rugpjūčio saulės nunokintas jubiliejus. Miškų urėdo pavaduotojui Marijonui Bernotavičiui – 50!Lapoja metai lapais ąžuolųIr gilėmis darbai nunoksta,Nukrinta dirvon šakneles suleidžia,Kartu su Tavo medžiais pasodintaisAuga…Ten miškuose namai Tavosios sielos,Kur viskas vis kas kartą naujaIr širdimi bei rankomis paliesta,Akimirkomis – nuotraukomSugauta.Tvirtai, taip išdidžiai ir išmintingaiEini savu gyvenimo takuIr lieka pėdos dirvoje įmintosĮ grožį, gamtą meilę ir teisybę.Tarp mūsų yra žmonių, kurių   metai, darbai ir siela noksta, bręsta tarsi rugpjūčio saulėje sirpstantys vaisiai, tarsi galiūno ąžuolo gilės. Jos brandina savyje grožio ir gėrio sėklas, iš kurių auga medžiai, savo šakomis laikantys padangę. Yra žmonių, kurių svajonės, norai ir viltys, tarsi vasaros rūkai, apgaubę brėkštantį rytą, pranašauja giedrą ir džiaugsmą. Yra žmonių, kurių pėdomis pramintais takais seka jaunosios kartos, draugai ir artimieji, kolegos ir bendradarbiai… Vienas tokių žmonių – Kaišiadorių miškų urėdijos miškų urėdo pavaduotojas miškininkystei Marijonas Bernotavičius, šį rugpjūtį švenčiantis savo 50 metų jubiliejų.Gražiame kurortiniame Kulautuvos miestelyje gimęs ir augęs Marijonas buvo tiesiog neatsiejamas nuo gamtos, miškų, tad tikriausiai nenuostabu, jog baigęs vidurinę mokyklą jis įstojo mokytis į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Lietuvos žemės ūkio universitetas), miškų ūkio fakultetą. Anot jo paties, mokytis buvo nesuku „mūsų kursas buvo pažangus, daug gerų specialistų jame mokėsi. Nors ką ten slėpt, ne vien studijavom, bet ir studentavom – būdavo visko – nuotykių, šposų visokių iškrėsdavome “ – linksmai prisimena miškininkas. „Po pirmakursių krikštynų, po gamybinių praktikų ar po penktakursių paskutinio skambučio, būdavo tradicija alaus bačkutę į bendrabutį parsiritint. Ošdavo tuomet studentai “ – dalinasi smagiais prisiminimais jis.  Marijonas visuomet buvo aktyvus komandos, kompanijos žmogus – lankė folkloro ansamblį, vadovavo tuometiniam Komjaunimo operatyviajam būriui. „Liaudiškai tariant, gaudydavome chuliganus “ – juokiasi Marijonas, paklaustas, ką šis būrys veikė. „Studijų metai – vieni gražiausių ir linksmiausių gyvenime “ – sako jubiliatas. Bestudijuojant teko pakeliauti po tuometinės Sovietų sąjungos respublikas, pabuvoti Karpatų kalnuose, daug šaunių ir smagių įspūdžių patirti.Po studijų jaunas specialistas įsidarbino tuometiniame Kauno miškų ūkyje, padirbėjęs ten apie pusketvirtų metų, buvo perkeltas į Kaišiadorių miškų urėdiją (tuomet – miškų ūkį). Miškų urėdijoje, neskaitant trumpos pertraukos, jubiliatas dirba nuo 1983 metų. Ar sunkūs buvo pirmieji specialisto žingsniai, žengiant miškininko keliu? „Tikros miškininko duonos paragavau pradėjęs dirbti girininku Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkijoje. Tačiau negalėčiau teigti, kad buvo labai sunku, juk nebuvau vienas į miškus paleistas. Kartu su manimi girininkijoje dirbo puiki patyrusių miškininkų komanda, padėdavo ir pamokydavo miškų urėdijos inžinieriai – puikūs, savo darbą išmanantys specialistai “ – dalinasi prisiminimais M. Bernotavičius. „Žinoma, jog dirbant miške, pats darbas bei gyvenimas išmoko daug naujo, beveik viską, ką mokeisi teoriškai, reikia tarsi iš pradžių pradėti mokytis praktiškai. Miškininko darbe labai svarbu gera komanda, kolektyvo narių  susikalbėjimas ir susidirbimas tarpusavyje. Miške negali mokytis iš savų klaidų, turi būtinai mokytis iš svetimų, nes tavo paties klaidos gali būti ištaisytos tik po ilgų dešimtmečių. Čia tikrai negali vadovautis patarle „nedaryk šiandien, ką gali padaryti rytoj “, nes kiekvienas nustumtas, ne ik galo atliktas darbas gali atsieiti labai brangiai “ – teigia miškų urėdo pavaduotojas. „Šiuo metu mane, kaip ir daugelį miškininkų labiausiai slegia nežinia, tvyranti dėl žadamų reformų miškų ūkio sektoriuje. Baisu, jog vis labiau įsigali biurokratija, popierizmas, kai visą miškininkystę, visą gamtą norima sutalpini į lenteles, nepaliekant vietos kūrybingumui. O juk miškininko darbas turi būti be galo kūrybingas, miškininkas turi matyti ne medžius ar medieną, paukščius, žvėris, augalus atskirai, o suvokti mišką, kaip vientisą ekosistemą, nepamiršti, kad ir žmogus yra šios ekosistemos dalis “ – sako M. Bernotavičius, paklaustas, kokie rūpesčiai aktualiausi miškininkams šiuo metu, kokios problemos iškyla dirbant miškų urėdo pavaduotoju. „Tačiau, kad ir su kokiais sunkumais tenka susidurti, tiesiog neįsivaizduoju savęs kuo kitu nei miškininku. Kone miškuose augęs, gamtoje jaučiuosi savas, savoje aplinkoje. Nekyla ranka nieko blogo gamtoje daryti, šiukšlinti,  juk blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Žinoma, jog smagiausia vaikščioti ir matyti tuos miškus, kurie mano paties ir mano kolektyvo buvo sodinti “ – sako Marijonas.Pats jubiliatas – pats tikriausias miškininkas iš pašaukimo, o ir jo šeimos nariai labai artimai bičiuliaujasi su gamta: žmona Birutė, nors baigusi elektromechaniką, kilusi iš miškų urėdijoje dirbusių specialistų šeimos, pati labai myli gamtą, dukra Rugilė – ekologė,  nuo mažens tikras gamtos vaikas, būdama vos 5 metukų jau mokėjo atskirti baltalksnį nuo juodalksnio, o ir žentas – buvęs Pravieniškių girininkijos eiguliu, dabar dirbantis Kauno regionino aplinkos apsaugos departamento miškų kontrolės skyriuje.Žinia, jog meilės miškams, gamtai M. Bernotavičius siekia išmokyti ir jaunają mūsų visuomenės kartą – jis yra Kaišiadorių miškų urėdijos globojamų jaunųjų miško bičiulių būrelių koordinatorius. Marijoną be galo myli mažiausieji miško bičiuliukai, Kaišiadorių lopšelio-darželio auklėtiniai, JMB spiečiaus „Skruzdėliukai“ nariai. Jau tradicija tapusių „skruzdėliukų “ krikštynų metu, mielam bičiuliui ir mokytojui miškininkui „Didžiajam Ąžuolui  Marijonui “ darželinukai vis dovanoja įvairias savo pačių gamintas dovanas. „Smagiausia, kai mažieji mūsų miško bičiuliai mane bevaikščiojantį mieste ar parduotuvėje iš tolo pažįsta “ – šypsosi JMB koordinatorius. „Iš mažiausiųjų, kurie dar nėra paveikti visuomenės nuomonę formuojančios spaudos, reklamos, išties išgirstu puikių, racionalių minčių, kurių dažnai trūksta mūsų visuomenei. Kartą, paklausiau skruzdėliukų, ar jų manymu, reikia medieną kirsti. Man vienas pypliukas ir sako – tai žinoma, kad reikia, nes iš kur mes turėsim stalus, kėdes ir spintas, jei nekirsim medienos?.. Iš tiesų, medienos poreikiai vis auga, tik kažkodėl žmonės labai piktinasi, kai miškininkai medieną kerta. O juk nieks nesistebi, kai atėjus laikui nupjaunami rugiai, iškasamos bulvės, runkeliai… Ir miške taip pat – atėjus laikui reikia nuimti derlių. Žinoma, miškas ne metus auga, o šimtmečius, tačiau vis tiek, tai yra miškininkų rūpestingai auginamas, ugdomas ir atsodinamas derlius, visuomenės poreikius tenkinantis medienos šaltinis “ – mintimis dalinasi jubiliatas.Net nedarbo metu miškininkas mėgsta būti gamtoje ir „medžioti “ fotoaparatu. Ne vieną įdomų kadrą yra užfiksavęs, ne vieną ir praleidęs… „Viskam, o ypač fotografijai, kuria domiuosi ir užsiimu jau nuo 6 klasės, reikia laiko. O to laiko, kaip žinia, vis trūksta: ir sodyboj spėk apsitvarkyti, ir pailsėti ir pafotografuoti… Fotografuojant, kartais tenka be galo ilgai tinkamo momento nuotraukai laukti, kartais sulauki, kartais ne. Man pats fotografavimas – tarsi medžioklė, tik be aukų ir dar, ko gero, įdomesnė “ – pamini Marijonas. „Laisvalaikiu mėgstu ne vien fotografuoti, bet ir sodyboj tvarkytis, teoriškai – žvejoti. Kodėl teoriškai? Nes praktiškai tai gaila ir vėl gi, trūksta laiko “ – pasakoja jubiliatas. „Tačiau ko labiausiai nemėgstu, tai rutinos. Jos negalėčiau pakęsti ir darbe. Čia man pasisekė – dirbant miške, rutinos praktiškai nepasitaiko, visuomet yra veiklos, kur gali eksperimentuoti, išbandyti kažką naujesnio, pažangesnio, tinkamesnio našių, sveikų miškų auginimui. Linkiu ir kitiems miškininkams, neįsisprausti į siaurus taisyklių, pasenusių pažiūrų rėmus, o kaip tik – kūrybingai ir lanksčiai dirbti miškuose. Linkiu visiems kantrybės, ramybės ir susiklausymo “ – kalbėjo miškų urėdo pavaduotojas.2007 m. gegužės 8 d. Šviesus Jubiliejus Būdos girininkijoje: Būdos girininkijos girininko pavaduotojui Sauliui Mitkui – 30! Kaišiadorių miškų urėdijos miškai – žavi ir paslaptinga žalioji karalystė. Ypač – pavasarį, kada atgyja visa, kas gyva: skleidžiasi mėlynos žibučių bei plaučių akelės, saulutėmis mirksi plukės ir purienos, sutuoktuvių giesmeles gieda paukščiai, saulės spinduliuose maudosi sprogstantys medžių pumpurai, šviežia žaluma mėgaujasi miško žvėrys, sakais ir atsinaujinimo džiaugsmu pakvimpa ir visas miškas… Šioje gražioje aplinkoje jau septynerius metus dirba, būtent pavasarį – balandžio mėnesį, gimęs ir šiais metais savo trisdešimtąjį jubiliejų švenčiantis Kaišiadorių miškų urėdijos Būdos girininkijos girininko pavaduotojas Saulius Mitkus.Būdos girininkijos miškai užima kiek didesnį nei keturių tūkstančių hektarų plotą. Didžioji dalis jų – 3344 ha – yra valstybinės reikšmės, tik 340 ha – priklauso privatiems savininkams, o dar 402 ha – skirti nuosavybės teisių atkūrimui. Gan nemažoje teritorijoje dirba trise – girininkas Antanas Navickas, pats Saulius ir eigulys Žilvinas Kemeža.Miškininkystė – savotiška Sauliaus giminės tradicija: jo senelis, taip pat tėvelis ilgus metus dirbo miškų žinyboje, o dabar ir jis seka jų pėdomis. 2000 metais baigęs miškinkystės studijas Lietuvos žemės ūkio universitete, bakalauro laipsnį įgijęs jaunas specialistas įsidarbino Būdos girininkijoje eiguliu. Šioje pačioje girininkijoje seniau dirbo ir jo senelis su tėčiu, tad Sauliui ji buvo kone antrais namais tapusi. Bedirbdamas eiguliu, nepamiršo tobulinti savo įgytų žinių ne tik praktikoje, bet ir studijuojant, tad 2004 metais įgijo magistro laipsnį. Gabus ir darbštus vaikinas netrukus tapo girininko pavaduotojuLabai ramaus ir uždaraus būdo miškininkas nesileidžia į kalbas apie savo asmeninį gyvenimą, ir tik iš girininko pavyksta sužinoti, kad Saulius yra be galo darbštus ne tik darbe, bet ir laisvą laiką praleidžia labai prasmingai – šiuo metu pats statosi sau namus.Kiek daugiau girininko pavaduotojas šneka apie darbą, apie šių dienų miškininkų aktualijas, darbus bei džiaugsmus. Tačiau apie rūpesčius atsisako kalbėti, tvirtindamas, jog juos sėkmingai sprendžia atkakliu kolektyviniu darbu. „Saulius – nelinkęs skųstis, o visas kylančias problemas darniai sprendžia kolektyve “ – patvirtina Sauliaus bendradarbis, Būdos girininkijos girininkas Antanas Navickas. „Jis labai iniciatyvus, savarankiškas, viską daro tiksliai, kruopščiai “ – džiaugėsi girininkas.  „Saulių pažįstu nuo vaikystės “ – paminėjo A. Navickas. „Vaikinas, tikras šaunuolis, nors tylus ir nemėgsta daug šnekėti, bet jau nuo vaikystės, kiek jį atsimenu, visuomet buvo labai kruopštus, tvarkingas, viskas pas jį kuo nuosekliausiai surašyta, sudėliota į savo vietas…  Darbus atlieka sąžiningai, profesionaliai ir pareigingai “ – teigė girininkas.O miške darbų – iš ties daug. Saulius pamini, jog jų girininkijos kolektyvas jau atliko svarbiausio pavasario darbo – miško sodinimo – užduotis: atsodino 12 hektarų miškų. Šiuo metu daug laiko užima miško želdinių auklėjimas, ypač daug dėmesio reikia skirti sanitarinei bei prešgaisrinei  miškų apsaugai. Nors šį pavasarį Būdos girininkijos prižiūrimuose miškuose gaisrų nebuvo, tačiau jų prevencijai kiekvienais metais atnaujinamos bei daromos naujos priešgaisrinės mineralizuotos juostos. Šiuo metų laiku reikia labai atidžiai stebėti, kad eglynų neužpultų medieną graužiančios kinivarpos. Kova su jomis trunka visą šiltąjį sezoną: iš miško šalinamos vėjovartos, kuriuose labai mėgsta veistis mažieji medžius siaubiantys vabalėliai, išdėstomi vabzdžiagaudžiai medžiai, feromoninės gaudyklės, kertami ir skubiai iš miško šalinami kinivarpų apipulti medžiai… Ne tik egles, bet ir kitus medžius “puola” ilgapirščiai. Su jais vyksta kova visus metus: miškuose pastoviai patruliuoja visi trys Būdos miškų pareigūnai, kartu su aplinkos apsaugos bei policijos pareigūnais atliekami bendri reidai ir kt..Sunkūs ar malonūs – miško darbai niekada nesibaigia, tik spėk tvarkytis! To ir palinkėsime jaunajam Būdos girininkijos miškininkui Sauliui Mitkui. Tegul Jūsų puoselėjami miškai gražiai žaliuoja ir džiugina kiekvieno akis bei širdį, tegu Jūsų ateinantys metai būna ilgi, prasmingi, turiningi ir šviesūs!2007 m. gegužės 8 d. Gražus slaptingųjų girios gyventojų žinovo 65 – metis: Kaišiadorių miškų urėdijos medžioklės jėgerio Zigfrido Liutkevičiaus jubiliejus  Jei paklaustumėte, kas iš Kaišiadorių miškininkų geriausiai pažįsta slaptus miško gyventojų išmintus takelius, kas geriausiai žino, kur žiemoja šernų šeimynos, kur dažniausiai ganosi stirnos bei elniai, kur slepiasi papūstuodegės lapės bei ilgaausiai kiškiai, atsakyčiau – tai energingas ir žvalus, malonus ir linksmas mūsų miškų urėdijos medžioklės jėgeris Zigfridas Liutkevičius, kuriam gegužį sukanka 65 – eri gražūs meteliai.Anot paties jubiliato, jo tėvukas buvo tikras miškininkas, visą gyvenimą pradirbęs miškuose, tad Zigfridas, gimęs ir augęs Strošiūnuose, beveik pačiam šile, nuo pat ankstyvos vaikystės susidomėjo ir susipažino su miško gyventojais, jau nuo pat mažų dienų su tėvuku veždavo jiems žiemą pašaro… Tačiau pats miškuose dirbti Z. Liutkevičius pradėjo jau 39 metų sulaukęs – 1981 metais įsidarbino Širvintų valstybiniame medžioklės ūkyje, o1989 metais – Kaišiadorių miškų urėdijoje. Joje dirba ir iki šiol, stebi, skaičiuoja bei prižiūri čia gyvenančius miško žvėris, šaltuoju metų laiku juos globoja, šeria. „Žiemą, kada užeina šalčiai, mano šeriami žvėrys tampa labai jaukūs, jauni šerniukai įsidrąsina tiek, kad prieina per ištiestos rankos atstumą, tad kone gali juos paglostyti “ – linksmai pasakojo medžioklis.Gimtuosiuose Strošiūnuose, prie pamilto šilo, Zigfridas ir gražų šeimos lizdelį sukūrė – per 38 bendro gyvenimo metus, su žmona Jadvyga sugyveno dukrą Raimondą bei sūnų Alfredą, o dabar džiaugiasi trim anūkais: tai jaunėlis, trijų mėnesių Tadukas, devynerių metų Elžbietą ir jau penkiolikos sulaukusi Vesta. Vaikai ir anūkai taip pat myli miškus, domisi Zigfrido gerais pažįstamais – miško žvėreliais. „Kai tik anūkėlės pas mus atvažiuoja, iš karto prašo – seneli, seneli, važiuojam į mišką, šerniukų pažiūrėt“ – juokiasi Zigfridas. „Labiausiai mišku ir gyvūnais domisi Elžbeta. Ji tikra šaunuolė –dalyvavo miškų urėdijos surengtose miškininkų orientacinio sporto varžybose, vykusiose prie Zelvės ežero miškų. Anūkėlė kartu su močiute įveikė visą trasą “ – pasakojo laimingas senelis. O mes, sveikiname mūsų šaunųjį jubiliatą Zigfridą Liutkevičių ir linkime, kad jam niekada nepritruktų energijos, džiugios nuotaikos bei jėgų, kad gamta nešykštėtų geros sveikatos, kad mielas darbas niekada nevargintų, bet džiugintų, kad visada būtų gera ir jauku savo mylimų šeimos narių apsuptyje!2007 m. gegužės 8 d. Visureigiai skirti – ne miškui niokoti! Skaudu ir pikta, kada žmogus, ginkluotas naujausiomis technikomis ir technologijomis, pasijaučia kone pusdieviu esąs ir praranda bet kokią pagarbą gamtai, jį supančiai aplinkai… Gal, pasiėmęs naujausią šaunamąjį ginklą ar įsėdęs į galingą visureigį, manosi esantis ne tik visagalis kūrėjas bet ir nebaudžiamas naikintojas?..Tarsi gavę skaudų antausį, pasijuto miškininkai, šių metų balandžio mėnesy aptikę, jog Palomenės girininkijos miške, vienoje vietoje – visureigių automobilių išvažinėti ir suniokoti jų rūpestingai sodinti miško želdiniai, kitoje vietoje – tais pačiais visureigiais išlaužyta bent dvi dešimtys pušelių, o Lomenos upelio pakrantės, esančios Lomenos kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, bjauriai išvažinėtos, tiesiog išmaltos, dideliais visureigių automobilių ratais… Skaudu ir pikta, kad negerbdami kitų darbo visureigių vairuotojai, jau ne pirmą kartą pridaro žalos miškininkams – suniokoja miško dirvožemį, želdinius, vandens telkinių pakrantes ir miško kelius. O juk miškų urėdija, vien per 2006 metus, miško kelių remontui ir priežiūrai išleido kone pusę milijono litų!..Miškų pareigūnai pradėjo vykdyti tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kas galėjo taip subjauroti miško karaliją. Visiems oficialiems visureigių automobilių klubams paruošė raštą, kreipiantis, kad klubo nariai neniokotų visureigiais automobiliais miško kelių, dirvožemio, želdinių, vandens telkinių pakrančių ir kt., bei įspėjant, jog už gamtai bei miškams daromą žalą yra taikomos administracinės nuobaudos.Taip pat prašome gyventojų, mačiusių ar ką nors žinančių apie visureigių vairuotojus, suniokojusius miško želdinius bei Lomenos pakrantę, informuoti miškininkus miškų urėdijos pasitikėjimo telefonu (8 346) 67 631. Nelikite abejingi, šiuo telefonu praneškite apie visus gamtos skriaudėjus ir mūsų aplinkos griovėjus.2007 m. gegužės 8 d. Kaišiadorių miškų urėdijos veikla gerai įvertinta pasauliniame lygmenyjeKaišiadorių miškų urėdijos miškai yra sertifikuoti pagal tarptautiniu mastu pripažintą FSC sertifikavimo sistemą. FSC – tai Kanadoje, Toronto mieste įkurta organizacija, nustačiusi pasaulinius tinkamai tvarkomų miškų standartus ir principus. Jau 88,4 milijonai hektarų pasaulio miškų yra sertifikuoti, 892 organizacijos bei įmonės turi leidimą naudoti tarptautiniu mastu pripažintą atsakingo miškų tvarkymo FSC prekinį ženklą, o Kaišiadorių miškų urėdija – tarp jų. 2004 metų kovo 16 dieną Kaišiadorių miškų urėdija gavo sertifikatą (numeris SW-FM/COC-1180), patvirtinantį, jog miškų urėdijos administruojami miškai yra gerai tvarkomi ir tinkamai naudojamas produkcijos šaltinis, kur miško naudojimo būdai atitinka griežtus aplinkosaugos ir socialinius – ekonominius reikalavimus atitinkančius FSC principus ir kriterijus. Ar miškų urėdija laikosi visų nustatytų koregavimo veiksmų reikalavimų, kasmetinių auditų metu tikrina NEPCon/SmartWood auditoriai.Kovo mėnesį miškų urėdijoje kasmetinį auditą atliko NEPCon/SmartWood auditoriai Justinas Janulaitis ir Gediminas Brazaitis. Jie buvo nudžiuginti miškų urėdijos veiklos rezultatais ir pažymėjo, jog miškų urėdija ne tik įgyvendino visus pernai metų audito metu nustatytus koregavimo veiksmų reikalavimus, bet iš ties tvarkosi miškuose taip atsakingai ir gerai, jog realiai pretenduoja tapti įmone, kuriai ilgainiui koregavimo veiksmų nebereikės. „Viena iš opiausių problemų, kurią nurodė auditoriai, ir kurią mes  patys žinome, bei stengiamės išspręsti – šiukšlinimas miškuose. Nors žmonės jau kultūringiau elgiasi gamtoje, dažnai išmeta šiūkšles į mūsų pastatytus konteinerius, tačiau vis dar daug miško lankytojų, vietos gyventojų, kurie teršia miškus… Šiai problemai skiriame daug dėmesio ir lėšų: kasmet išleidžiame apie 20 tūkstančių litų prišiukšlintiesm miškams tvarklyti, šiukšlėms išvežti, organizuojame miškų tvarkymo talkas, tačiau jei žmonės nesusiprotės ir neišmoks kultūringo elgesio miške, ši problema vis tiek liks ” – teigė miškų urėdas Stasys Truskauskas. „Nepaisant visko, džiaugiamės tokiu geru mūsų darbo įvertinimu, o ateityje sieksime, kad mūsų veiklos rezultatai tik gerėtų” – po audito sakė miškų urėdas.Iš tiesų, Kaišiadorių miškų urėdija patikimai ir atsakingai prižiūri jai patikėtus miškus, tvariai ir subalansuotai juos naudoja, laiku ir kokybiškai atkuria, išmoningai pritaiko žmonių lankymuisi. Pernai metais miškų urėdija investavo virš 2,5 milijonų litų į miškus, iš jų: apie pusę milijono litų – miškams atkurti bei įveisti, beveik 300 tūkstančių litų – miškams nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų bei pažeidėjų apsaugoti, virš 200 tūkstančių litų – želdiniams prižiūrėti, dar 190 tūkstančių litų – rekreaciniams, žmonių lankymuisi skirtiems objektams įrengti ir atnaujinti, beveik 50 tūkstančių litų – medelynui įrengti, kone 20 tūkstančių litų – prišiukšlintiems miškams sutvarkyti.2007 m. kovo 6 d. Akcija „Miškas 2007“ Tradiciškai, kaip ir kiekvienais metais, Aplinkos ministerijos Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, Generalinė miškų urėdija bei Policijos departamentas, sukvietė regionų aplinkos apsaugos departamentų, miškų urėdijų ir rajonų policijos komisariatų pareigūnus dalyvauti nuo vasario penktos iki kovo penktos dienos vykusioje akcijoje „Miškas 2007 “. Visoje Lietuvoje, pareigūnai pakilo į kovą su miško skriaudikais, siekdami užkirsti kelią neteisėtiems medienos kirtimams bei medienos grobstymams. Ne išimti – ir Kaišiadorių miškų urėdija. Vasario penkioliktą dieną, Kaišiadorių miškų urėdijos teritorijoje įvyko miškų, aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnų bendras reidas, siekiant sulaikyti medienos grobstytojus, perspėti visus, gamtą skriausti ketinančius – prieš darydami nusikaltimą, pagalvokit, ar verta, nes pareigūnai vieningai, operatyviai ir budriai saugo mūsų turtą – miškus.Ankstyvą ketvirtadienio rytą į miškų urėdiją atvyko Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojas Saulius Gatelis, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriaus, Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės skyriaus vedėjas Valdemaras Švėgžda, Kaišiadorių aplinkos apsaugos agentūros vyresnysis specialistas Ramūnas Juodvalkis, Kaišiadorių policijos komisariato Patrulių būrio vyr. patrulis Adolfas Žygutis bei patruliai Rimas Ivaškevičius ir Mantas Zakarevičius. Reide dalyvauti atvažiavusi  Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Raimonda Karnickienė atsivežė visą būrį žiniasklaidos atstovų iš laikraščių „Lietuvos žinios “, „Žaliasis pasaulis “, „Valstiečių laikraštis “, „Ūkininko patarėjas “. Aptarę numatomus dienos planus, pareigūnai bei žurnalistai, susiskirstę į keturis ekipažus išvažiavo į reidą.Du ekipažai patruliavo keliuose – tikrino greitkeliu Vilnius – Kaunas bei rajono keliais važiuojančius medienvežius automobilius: ar jais gabenama mediena negrobta, ar legaliai įsigyta, ar medienos vežikai turi visus reikalingus dokumentus, ar šie dokumentai tvarkingai užpildyti. Reido metu buvo sustabdyta virš dešimties medienvežių automobilių, tačiau jais vežama mediena buvo paženklinta, dokumentai užpildyti, jokių pažeidimu nerasta. „Nors pažeidėjų nesulaikėme, tačiau mūsų darbas nenueis veltui – tikimės, jog matydami patruliuojančius pareigūnus, medienos grobikai ateityje bijos nusikalsti “ – svarstė miškų urėdas Stasys Truskauskas.  „Tikriausiai, kone svarbiausias šios akcijos tikslas – prevencinis “ – pritarė miško želdymo ir apsaugos inžinierius Drąsius Frankonis.Trečiasis ekipažas tikrino rajone veikiančias lentpjūves, medienos perdirbimo įmones, taip pat žiūrėjo, ar juose esanti mediena legaliai įsigyta, ar tvarkingi medienos registravimo dokumentai. Reido metu buvo patikrintos keturios medienos perdirbimo įmonės – D. Marcinkevičiaus įmonė „Gvineda “, įmonė „A. Jasevičiaus baldai “, UAB „Omnivitus “ ir UAB „Beržas“.  “ „Gvienda “   – viena tvarkingiausių įmonių visame rajone, su ja gamtosaugos inspektoriai neturi problemų “ – paminėjo gamtosaugininkas R. Juodvalkis. „Vogta mediena pas mus tikrai nepatenka “ – teigė įmonės „A. Jasevičiaus baldai “ direktorė. – „Nenorime ir neturime jokio tikslo rizikuoti “. Iš tiesų, šiose dvejose įmonėse jokių pažeidimų aptikta nebuvo. O antai UAB „Omnivitus “ bei „Beržas “ ne viskas buvo tvarkoje – trūko kai kurių dokumentų, nebuvo įmonių savininkų. „Už aptiktus pažeidimus įmonių savininkai bus nubausti “ – tikino Kaišiadorių aplinkos apsaugos agentūros vyresnysis specialistas R. Juodvalkis. Medienos padirbimo įmonės tikrinamos ne tik akcijos metu. „Bent kartą per mėnesį aplankome ir patikriname kiekvieną rajono lentpjūvę “ – pažymėjo inspektorius.Ketvirtasis ekipažas patruliavo rajono miškuose, aplankė kirtavietėse dirbančius medkirčius, tikrino, ar mediena nekertama nelegaliai. „Šiandieną, neskaitant mūsų ekipažų, miškuose patruliuoja dar virš dešimties pareigūnų – girininkai, eiguliai “ – pasakojo miško apsaugos inžinierius Arvyda Babiedas. „Ginkluoti šaunamaisiais ginklais, filmavimo kameromis ir diktofonais, mūsų miškų pareigūnai, visapusiškai saugo miškus ir patruliuoja bei budi juose ne tik akcijos metu, bet pastoviai, net šventinėmis bei išeiginėmis dienomis “ – teigė jis.Darbo dienai besibaigiant, reido dalyviai aptarė jo rezultatus. Nors pažeidėjų sulaikyti neteko, pareigūnai buvo džiugiai ir optimistiškai nusiteikę. „Kuo mažiau pažeidimų – tuo geriau. Vadinasi, dirbame gerai, o kasmetinės akcijos duoda realių rezultatų “ – sakė miškų urėdas S. Truskauskas. Iš tiesų, antai 2003 metais miškų urėdijos miškuose neteisėtai buvo iškirsta virš 250 kubinių metrų medienos, o 2006 metais, jau kone keturis kartus mažiau – tik 67 kubiniai metrai medienos, visi pažeidimai išaiškinti. Valstybinės aplinkos apsaugos Miškų kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojas S. Gatelis pažymėjo, jog visos Respublikos mastu, gerokai sumažėjo neteisėtų kirtimų – palyginus ketverių metų duomenis, tokių kirtimų apimtys sumažėjo perpus.Apie sutelktinę pareigūnų kovą prieš neteisėtus miško kirtimus ir medienos grobstytojus visuomenė buvo išsamiai informuojama  – akcijos „Miškas 2007 “ metu  Kaišiadorių miškų urėdijoje vykęs reidas buvo plačiai aprašytas šalies laikraščiuose „Lietuvos žinios “, „Žaliasis pasaulis “, „Valstiečių laikraštis “, „Ūkininko patarėjas “, miškų urėdas Stasys Truskauskas apie akcijos vykdymą be eigą pasisakė Lietuvos nacionalinio radijo laidoje „Ryto garsai “.Miškų pareigūnai nuoširdžiai dėkoja Kaišiadorių ir Elektrėnų policijos pareigūnams, aplinkosaugos inspektoriams už bendrą rezultatyvų darbą. Taip pat – geranoriškiems žmonėms, padedantiems kovoje su gamtos skriaudikais. Nelikite abejingi ir Jūs, prisidėkite prie žaliojo Žemės rūbo saugojimo – pastebėję gamtai, miškui daromą ar padarytą žalą, praneškite miškų urėdijos pasitikėjimo telefonu (8  346) 67 631.2007 m. kovo 6 d. Ir mokytojai mokosi! Praktinis seminaras „Miškas mokykloje, mokykla miške “ Mokosi ne vien mokiniai, bet ir mokytojai. Patys tuo įsitikinome, kai vasario 23 dieną, į Kaišiadorių miškų urėdiją sugužėjo visas būrys miškininkų ir mokytojų. Jaunųjų miško bičiulių būrelius globojančių Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Kazlų Rūdos, Trakų, Tauragės miškų urėdijų miškininkai ir tų rajonų mokyklų mokytojai – būrelių vadovai, atvyko  dalyvauti Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio rėmimo tarybos (JMBS RT) bei UAB „Stora Enso Miškas “ surengtame praktiniame seminare „Miškas mokykloje, mokykla miške “. Visus pasveikino į seminarą atvykęs  JMBS RT pirmininko pavaduotojas Kazys Patiejūnas bei seminaro vedėja – iš Latvijos atvykusi miškininkystės mokslų daktarė Lelede Vilkriste, kuriai talkino ir vertėjavo UAB „Stora Enso Miškas “ komunikacijos vadybininkė Rasa Arlauskienė.Seminaras surengtas siekiant, kad būrelių vadovai ir globėjai sužinotų tai, kas jiems labiausiai rūpi miško ir mokyklos tema, tad pati pirmoji užduotis dalyviams ir buvo – ant lapelių surašyti savo norus ir lūkesčius, ko jie tikisi iš seminaro, bei pateikti šiuos lapelius renginio vedėjai. O tada prasidėjo darbas ir linksmybės – susiskirstę į komandas, mokytojai bei juos atlydėję miškininkai, vieną po kitos vykdė originalias ir įdomias užduotis, kurias vėliau galės panaudoti darbe su mokiniais: galvojo savo komandoms pavadinimus, kurie turėjo būti tokie, kaip koks nors miško elementas, pavyzdžiui: žvėrys, medžiai ir kiti, pristatinėjo savo komandas, pasakodami, kodėl pasirinko būtent tokį pavadinimą. „Augino “ mišką iš žmonių, judesiai ir veiksmais vaizduodami, kaip miškas auga iš mažos sėklelės, kaip medžiai kovoja dėl vietos po saule… Dar vėliau, bandė kuo tiksliau, nesveriant, pridėti į maišelius pusę kilogramo kankorėžių, atpjauti kilogramą medienos, išbandyti skirtingų medžių rūšių medienos kietumą, kalant į medines kaladėles vinis, sugalvoti kuo daugiau dainų, kuriuose būtų paminėtas koks nors miško elementas, padaryti koliažinį plakatą, kviečiantį į miško šventę… Už geriausiai atliktas užduotis komandos būdavo skatinamos ne tik plojimais, bet ir „Stora Enso “ įsteigtomis dovanėlėmis.Net įraudę nuo įtempto, tačiau labai įdomaus darbo, seminaro dalyviai sulaukė malonios staigmenėlės – į seminarą atvyko  Kaišiadorių miškų urėdijos globojami jaunieji miško bičiuliukai, „Žvaigždutės “ vaikų lopšelio – darželio auklėtiniai „skruzdėliukai “ ir surengė čia mini koncertėlį.Seminaro gale, visi dalyviai, kurių lūkesčiai, užrašyti ant mažųjų lapelių buvo išpildyti, pasiėmė savo lapelius, o ant stalo beliko vos pora neišpildytų „norų “. Lelede Vilkriste pasistengė atsakyti ir į tuos klausimus, kuriais domėjosi dalyviai, tačiau jie nebuvo paminėti seminaro metu.„Be galo puikus seminaras, labai įdomus ir naudingas!” – įspūdžiais dalinosi švytintys mokytojai ir miškininkai. – „Iš tiesų, labai daug išmoktų dalykų panaudosime praktikoje “ – įgytomis žiniomis džiaugėsi jie.2007 m. kovo 6 d. Į pagalbą alkstantiems miškų ir laukų gyventojams.Nors gerokai vėlavo, nors ilgai pas mus keliavo, tačiau sausiui įpusėjus, sniego patalus pagaliau paklojo, šalčio kerus užleido Žiema. Mes, žmonės – miestų ir kaimų gyventojai, jaukiai įsitaisę šiltuose namuose,  gal – prie televizoriaus su karštos arbatos puodeliu, gal prie pietų stalo, gal minkštuose pataluose, net nelabai ir pajutom geliančio šalčio gniaužtų, nelabai nusigandom siaučiančių pūgų ir drengiančių šlapdribų. Ir, tikriausiai, nedažnas pagalvojome, kaip ten, jiems – mūsų mažiesiems broliams, baikštiesiems bičiuliams – miško ir laukų paukšteliams, žvėreliams?.. Ar nešalta jiems, neturintiems stogo virš galvos, kaitraus židinio pašonėje, minkšto kilimo po kojomis? Ar nealksta, nabagėliai, kai visus valgomus žolynus, sėkleles bei šakneles uždengė baltas, gilaus sniego vatalinas?.. Žinoma, kad šalta, žinoma, kad badas dantis rodo. O kas gi pagelbės sušalusiems ir išbadėjusiems, jei ne mes – žmonės?Baltojo bado kamuojamų mažųjų brolių nebylų pagalbos prašymą visuomet išgirsta miškininkai. Jie pakerta stirnoms ir elniams drebulių šakų, kad šie galėtų minkšta jų žieve pasisotinti, žvėrims veža į mišką maisto, stato palapines kurapkoms.Su tokia pačia gražia misija – padėti šąlantiems ir alkstantiems miško bei laukų gyventojams, vieną vaiskią besibaigiančio vasario dieną, nepabūgę spaudžiančio šaltuko, kartu su miškininkais į mišką išsiruošė jaunieji miško bičiuliai ir bičiuliukai – Kaišiadorių Algirdo Brazausko vidurinės mokyklos būreliečiai „girinukai “ su savo nepailstančia būrelio vadove, biologijos mokytoja Loreta Motiekaitiene bei Kaišiadorių lopšelio – darželio „Žvaigždutė“ mažieji „skruzdėliukai “ su savo naująja mokyklos direktore Orinta Papiliauskiene, žvaliąja būrelio vadove, direktorės pavaduotoja ugdymui Nijole Markevičiene ir šauniosiomis auklytėmis. Vaikai paruošė savo plunksnuotiems ir kailiniuotiems bičiuliams gausybę vaišių – duonos kepalėlių, bulvių ir morkų, obuolių ir burokų, runkelių ir kopūstų, grūdų ir kruopų, saulėgrąžų sėklų… Susėdę į autobusą, visa „gelbėjimo komanda “ pajudėjo į Strošiūnų šilą.Pirmiausia miško bičiuliai sustojo pamiškėje, kur miškininkai parodė jiems, kaip iš eglišakių statyti kurapkoms palapines, kurios apsaugos mažutes laukų ir pamiškių paukšteles nuo vėjų, sniego bei darganų. Palapinėje vaikai paliko kurapkoms lauktuvių – duonos trupinių, saulėgrąžų, grudų ir kruopų. Tuomet, visi patraukė miškan. Prie mažiau apsnigtų medžių išdėliojo atvežtas lauktuves žvėreliams. Jaunųjų miško bičiulių koordinatorius, Kaišiadorių miškų urėdijos miškų urėdo pavaduotojas miškininkystei Marijonas Bernotavičius paaiškino miško bičiuliams, jog labai svarbu, kad alkstantys gyvūnai maisto gautų reguliariai, tad, jei jau tikrai apsisprendžiame rūpintis ir maitinti alkstančius žvėris bei paukščius, turime kiekvieną dieną būtinai palikti jiems maisto „sutartoje vietoje “.Palikę vaišes savo miško draugams, jaunieji miško bičiuliai taip pat neliko pamiršti – miškininkai visus vaišino karšta arbata ir gardžiomis dešrelėmis, kurios buvo dar gardesnės – nes patys vaikai jas išsikepė ant laužo.Gera ir šilta širdyje, padarius gražų darbą. Mieli skaitytojai, o juk gerą darbą taip paprasta ir lengva padaryti – pakabinkite lesyklėlę ar žalių, nesūdytų lašinukų mūsų kaimynystėje įsikūrusiems paukščiams – geltonpilvei zylutei, straksiukui žvirbliui ar iš toliau atlekiančiam margajam geneliui, dabišiui kėkštui ir kitiems sparnuočiams. Badaujantys gyvūnai neišrankūs – jiems ir pašalusios, žmogui nebetinkamos daržovės, ir sužiedėjusi duonelė skanūs, tad jei turite prišalusių vaisių ir daržovių, erkutėmis užkrėstų grūdų ar kitų nereikalingų gėrybių, padovanokite juos alkstantiems ir šąlantiems, Jūsų ištiestos šiltos pagalbos rankos be galo laukiantiems, mūsų miškų bei laukų gyventojams!2007 m. vasario 2 d. Roges ruošk vasarą – ratus žiemą!Jau pastatytas naujas Kaišiadorių miškų urėdijos miško gaisrų stebėjimo bokštas. Nors žiema, tarsi įsiraudojusi mergaitė, ne sniegą žeria, o pila ir pila ant niekaip neužmiegančių miškų bei pievų, ant lietsargių žiedais pražydusių gatvių šaltą debesų vandenį, nors šlapia ir pilka visur, tarsi paniurėlių karalystėje, ir nors vasaros kaitra dar nė sapnuoti nesisapnuoja, tačiau ne veltui sakoma – roges ruošk vasarą – ratus žiemą… Šia patarle vadovaudamiesi, Kaišiadorių miškininkai, nesileidžia lietaus ošimo užliūliuojami, nes jie gerai žino kaip greitai bėga laikas gausybės darbų darbelių verpeto sukinyje – rodos, nespėsim nei apsidairyti, o ant paukščių sparnų parskris pavasaris, gėlių pumpurais atliuoksės vasara… Smagu, šilta bus ir miela, tačiau kartu su vasariška šiluma bei dangumi besiridinėjančios saulės šypsena, tikriausiai ateis ir kitas, nerimą bei baimę keliantis dalykas – sausros… O su sausromis atskubės ir negailestingoji, visą ryjanti miškų pabaisa – gaisro ugnis. Tad miškininkai gaisrų sezonui visuomet ruošiasi iš anksto – iš rudens atnaujina miško gaisrams trukdančias plisti mineralizuotas juostas, remontuoja ir tvarko gaisrų gesinimo įrangą bei inventorių. O kelių pastarųjų metų bėgyje Kaišiadorių miškų urėdija žengė itin svarbų žingsnį miško gaisrų prevencijos keliu – pagal 2005 metais paduotą paraišką, už Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, 2006 metais pradėjo statyti naują miško gaisrų stebėjimo bokštą.Pagal Vilniaus Gedimino technikos universiteto inovacinio specialiųjų konstrukcijų ir statinių mokslo instituto „Kompozitas “ parengtą projektą, naująjį miško gaisrų stebėjimo bokštą, 2006 metų spalio mėnesį pradėjo statyti UAB koncernas „Alga “.  Visą bokšto statybos procesą, nuo paraiškos padavimo iki apsauginės tvoros aptvėrimo, atsakingai prižiūrėjo ir kuravo miškų urėdijos miško apsaugos ir atkūrimo inžinierius Drąsius Frankonis bei ūkvedys Edmundas Kručas bei specialiai pasamdytas techninis darbų prižiūrėtojas. Bokšto statybai buvo pasirinkta prie pat naujojo miškų urėdijos medelyno, esančio Strošiūnų šile, vieta. Tokia vieta buvo pasirinkta ne atsitiktinai – Strošiūnų šilas yra Žiežmarių girininkijoje, kurios prižiūrimuose miškuose būna itin gausu lankytojų, o kaip žinia, miško gaisrai dažniausiai kyla dėl žmogaus kaltės, nenuostabu, jog šiems miškams gresia ypač didelis rajūnės ugnies pavojus, tad gaisrų stebėjimo bokštas šioje girininkijoje buvo iš ties reikalingas. Iš aukščiausioje girininkijos vietoje įrengto bokšto bus stebimi ne tik Žiežmarių, bet ir Kruonio, Vievio, Žaslių girininkijų miškai.Kaip ir kiti statiniai, bokštas buvo pradėtas statyti nuo pamatų. Išliejus gelžbetoninius, 8 metrų gylio pamatus, buvo atvežtos ir vietoje per keturias dienas sumontuotos metalinės bokšto konstrukcijos.Sumontuotas bokštas, per tris valandas, galingu kranu buvo pakeltas ir pritvirtintas prie pamato.To paties krano pagalba į 35 metrų aukštį buvo pakelta kabina, kurioje miško gaisrams palankiu kilti metu pastoviai budės budėtojas.Nors bokštas ir labai aukštas, tačiau lipti į jį yra visiškai saugu, nes jame įrengta saugos nuo kritimo sistema „Faba “. Kad apsaugoti nuo nelaimės į bokštą sumaniusius įlipti smalsuolius, jis buvo aptvertas aukšta tvora.Be galo džiugu, jog mūsų miškų gerbūvio kūrimui neabejinga ir Europos Sąjunga, kurios struktūrinių fondų lėšomis buvo pastatytas šis bokštas. Taip pat džiugu, jog Kaišiadorių miškų urėdija, jau kelintus metus iš eilės sugeba labai puikiai įsisavinti ir prasmingai panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas – 2005 metais šiomis lėšomis buvo nupirktas naujas miškų gesinimo automobilis, šiemet – pabaigtas naujas miško gaisrų stebėjimo bokštas. Iš šių lėšų miškų urėdija planuoja įsigyti dar vieną naują miško gaisrų gesinimo automobilį ir modernizuoti radijo ryšio sistemą, skirtą miškų priešgaisrinei apsaugai užtikrinti.Tačiau norime priminti mūsų skaitytojams – kad ir kiek miškininkai besistengtų saugoti miškus nuo gaisrų, visos jų pastangos gali likti bevaisės, jei mes patys – žaliosios girų karalijos lankytojai nesirūpinsime jos išsaugojimu, pamiršime skaudžias ugnies pamokas neatsargiai su ja besielgiantiems ir dideles žaizdas gamtai bei žmonėms paliekančius gaisrų slibinus… Tad nebūkime abejingi – padėkime saugoti miškus nuo gaisrų! Nedeginkime nenupjautos žolės bei ražienų ir sudrausminkime taip darančius, būdami miške naudokimės tik specialiai įrengtomis laužavietėmis, nepamirškime užgesinti laužo ir nepalikime jo degti be priežiūros, nemėtykime ant žemės neužgesintų nuorūkų, degtukų, kitų galinčių sukelti gaisrą medžiagų, nesilankykime miškuose sausros metu, o pastebėję degančią pievą, liepsnojantį mišką, skubėkime užgesinti turimomis priemonėmis: automobilio gesintuvu, kastuvu, lapuočių medžių šakų šluotomis, nukirsto jauno medelio vešlia laja. Jei patys to neįstengiame, skubiai praneškime apie siautėjančią ugnį Priešgaisrinei tarnybai ar miškų urėdijai šiais telefonais: 112 ar (8 ~ 346) 67 639.2007 vasario 2 d. Dar vienas auksinis jubiliejus. Ilgamečiui buvusiam Kruonio girininkui Jonui Kairiūkščiui – 85 metai! Aš, Jonas Kairiūkštis, Petro, gimęs 1922 metų sausio 22 dieną, valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo 13 ha žemės. 1929 metais stojau į Čedasų pradinę mokyklą, kurioje 1934 metais baigiau keturis skyrius. Buržuazinės Lietuvos metais toliau mokytis nebuvo lėšų, todėl likau pas tėvus dirbti žemės…“ – taip, apie savo, tuomet dar jauno specialisto, gyvenimo pradžią rašo šių metų sausį atšventęs 85 metų jubiliejų ilgus metus Kruonio girininku buvęs Jonas Kairiūkštis. Iš ties, toks gražus tokio garbaus ir ypatingo žmogaus jubiliejus nusipelno išskirtinio dėmesio, tad šia proga, norime mūsų skaitytojus supažindinti su gerbiamo jubiliato šviesia asmenybe.Jonas Kairiūkštis į Kaišiadorių miškų urėdiją atvyko 1960 metais, jau sulaukęs gražaus 38 metų amžiaus. Bedirbdamas miškų urėdijoje, 1961 baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą, Miškų fakultetą. Dvejus metus Jonas buvo Kaišiadorių girininkijos girininku, o 1962 metais, paskirtas girininku į Kruonio girininkiją, kurioje nepriekaištingai išdirbo net 33 metus.Buvęs girininkas Jonas Kairiūkštis – be galo šviesus, darbštus, atsidavęs žaliajai girių karalystei žmogus. Jonas nuo pat mažytės sėklelės, nuo pat gležno daigelio rūpinosi mūsų krašto žaliuoju lobiu, jo ateitimi, tad steigė daigynus, o juose užaugintais mažaisiais sodinukais atkurdavo miškus. Šiandieną rūtomis žaliuoja net 600 hektarų girių, pasodintų per ilgus girininko darbo metus, o kiek dar kitų, miško saugojimo ir puoselėjimo darbų buvo nudirbta – viską suminėti sunku! Nepamiršdavo ir miško lankytojų – miškuose įrengė visą eilę poilsiaviečių. Girininkas buvo pagarsėjęs Lietuvoje ir už jos ribų ne tik kaip geras miškininkas, bet ir kaip atsakingas, gabus vadovas, sugebantis suburti kolektyvą bei šauniai jam vadovauti.  Žinia, jog devintojo dešimtmečio pradžioje buvo susiklosčiusi labai nepalanki miškininkams situacija – trūko miško darbininkų, tad į miškus dirbti būdavo siunčiami įvairaus „plauko “ prastos rekomendacijos tipeliai, atsainiai ir neatsakingai žiūrintys į darbą miške. Tačiau šiuos sunkiu metu girininkas Kairiūkštis sugebėjo surinkti  5 žmonių brigadą, kuri daug metų puikiai ir darniai dirbo miškuose. „Dėl šios brigados man ramu, dirba kokybiškai, nepažeidinėja darbų saugos taisyklių “ – kukliai vertino pats J. Kairiūkštis. Tuo tarpu, girininko darbą kur kas aukščiau įvertino aukštesnių organizacijų vadovai – girininkas buvo apdovanotas Garbės raštu, o 1984 metais jo šauniajai miško darbininkų brigadai buvo suteiktas geriausios brigados vardas Respublikoje, 1985 metais – geriausios brigados vardas visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje. Jono Kairiūkščio darbo patirtimi, stiliumi bei metodais vadovavosi ir kitos Kaišiadorių miškų urėdijos girininkijos.Dirbdamas Kruonio girininkijoje, miškininkas visa siela suaugo ne tik su savo puoselėjamais miškais, bet ir su miestelio žmonėmis. Jis iniciatyviai dalyvavo Kruonio miestelio bendruomenės gyvenime, diegė tikrąsias vertybes vaikams, mokiniams. Už aktyvią paramą bendrojo lavinimo mokyklai buvo apdovanotas Lietuvos respublikos švietimo ministerijos garbės raštu, kurį žmonėms, nedirbusiems idėjinio ar mokomojo darbo, gauti pavykdavo labai išskirtiniais atvejais. Iš ties, šaunusis girininkas paliko aiškius ir šviesius savo rankų bei širdies pėdsakus miestelio gyvenime: čia ošia jo iniciatyva hektare pasodintas keturiasdešimtmetis medžių gojelis, vietos gyventojų vadinamas Kairiūkščio parku. Didžiojo poeto Jono Aisčio gimtinę (netoli Dovainonių kaimo) menantis stogastulpis – taipogi Jono Kairiūkščio širdies ir rankų sušildytas ąžuolas. Kiekvienais metais, vasario 15 – osios vakarą ( šią dieną Kruonio miške buvo nušauti trys partizanai, norėję iškelti Lietuvos trispalvę), Kruonio miške, prie J. Kairiūkščio iniciatyva partizanų atminimui pastatyto kryžiaus gausybė žmonių susirenka paminėti vasario 16 tosios šventės… „Ačiū Dievui, kad galėjau ligi šiol dirbti ir bent ką gero žmonių labui padaryti. Bet kiekvienam – savas metas…“ – baigdamas girininko karjerą ir išeidamas į užtarnautą poilsį, sakė Jonas. Tačiau veiklusis miškininkas net ir išėjęs į pensiją, nenustojo aktyviai dirbti – 1995  metais, jau būdamas 73 metų amžiaus, jis tapo Kruonio seniūnijos seniūnu. Jubiliatas ir šiandien mielai bendrauja su miestelėnais, žino jų kasdieninius vargus, sugeba patarti, palaikyti, pastiprinti.Jonas, meilę gamtai, girioms, medžiams įkvėpė ir savo sūnui Rimantui, kuris pasekė tėvo pėdomis ir pasirinko miškų žmogaus gyvenimą – baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą, Miškų fakultetą, kelis metus  dirbo girininko pavaduotoju Kruonio girininkijoje, šiuo metu dirba miškotvarkos įmonėje.  Ne paslaptis, jog Kairiūkščiai – garsi tikrų miškininkų giminė, iš kurios kilęs ir žymus akademikas Leonardas Kairiūkštis.Nuoširdžiai linkime gerbiamam  jubiliatui kuo geriausios sveikatos ir kloties gyvenime, kad jo šviesūs darbai niekada nebūtų užmiršti, kad jį visuomet lydėtu žaliųjų girių dainos, kad jį visuomet suptų darna, santarvė ir sielos ramybė.Straipsnių autorė Edita Skopič

Parašykite komentarą