ESKIZAI MIŠKININKO PORTRETUI

– Ar sunku abiems dirbti kartu? Nežinau, gal mes tiesiog tinkam vienas kitam. Nuvažiuoju į urėdiją, tai jie lyg ir gaili manęs… O man tai įprasta. Mes nuo pat baigimo kartu – jau dvidešimt penkeri metai, net ir dar kai mokėmės  jau irgi buvom kartu. Trinties kaip ir nėra. Tik būna blogai kada jam, sakykim, nesiseka, kažkas nepadaryta, aš būnu kaip žaibolaidis – išklausau viską. Bet tokia mano natūra – pro mane viskas praeina. Jeigu kaupčiau savy, tai tada man būtų blogai. O dabar – jisai čia šneka, o man viskas pro ausis eina. Nori jis, žmogus, kažką idealiai padaryti, o tai neįmanoma. Net ir su geriausiais norais negali padaryti taip kaip iš tikrųjų norisi. O jis toks žmogus, kad visą laiką stengiasi.  Jisai kaip ir senovinio sukirpimo,- stengiasi viską gerai padaryti…

Tai vis apie jį – Antaną Baigį – Vievio girininkijos girininką, spalio devynioliktąją paminėjusį savo penkiasdešimtmetį, pasakoja žmona Visgailė. Sėdime su ja nedideliame raštinės kabinete. Ant rašomojo stalo baigiama mėnesio ataskaita, skaičių primargintos kontorinės knygos. Čia pat už lango platūs laukai ir ošiančios eglės. Kiek tolėliau matyti beržynas. Dvidešimt dvejus metus jie abu – Visgailė ir Antanas – gyvena netoli Vilniaus – Kauno magistralės, netoli Vievio miestelio – Zabakos kaime. Visai netoli civilizacijos

pagundų, bet, vis dėlto, kaime, pabrėžia Visgailė, kurio nė už ką nekeistų į kitą vietovę.

– Aš šičia gimusi netoli Aukštadvario, kaip vietinė skaitausi. Nuo pat mažens traukė gamta. Važiuodavau į kaimą pas močiutę ir visus tuos tris mėnesius ten praleisdavau. Šeštadienį – sekmadienį irgi pas močiutę. O Alytuj gyvenau penktam aukšte. Buvo tragedija. Nei šuniuko, nei kačiuko… Tada ir prasidėjo mano miškininkės kelias. Pasiimdavau šunį ir manęs močiutė kaip ir nematydavo – eidavau per miškus drąsiai. Man buvo įdomu.

deali čia ramybė. Niekas kaip ir neužsuka. Anksčiau dar žmonės malkų važiuodavo. Į eilę rašydavom, trūkumas būdavo. O dabar kai nuosavų miškų žmonės turi, apsirūpina patys ir pardavinėja kitiems.

Mes abudu pasinėrėm į tą mišką. Kažkada turėjom arklį, pasikinkydavom į roges, išvažiuodavom visai dienai į mišką, termosą pasiimdavom… Girininkijoj esam dviese. Turim moterį eigulę ir du darbininkus – pjūklininkus. Pagal tai, kiek anksčiau turėjom eigulių, jaučiu, kad viskas byra. Kur čia viską sužiūrėsi.

O vietos čia labai gražios. Kiek toliau magistralė, geležinkelis – kai šiaurinis vėjas, aš girdžiu. Betgi yra žmonių, kurie gyvena prie geležinkelio ir to negirdi. Pripranta.

Čia daug grybų. Ir dabar kieme turim palikę baravyką pasižiūrėt kaip jis vystosi. Jau  savaitė laiko, džiūsta, smenga. Kiti sako, tai ko nerauni. O aš noriu pažiūrėti kaip jisai galą gaus.

Aplinkui beržai… Šioje vietoje, net važiuodama kitur, aš prisirenku baravykų. Man reikia pusvalandžio apibėgti. Šiemet skaičiavau vieną kartą – penkiasdešimt du baravykai.  Juk kai einam per mišką, mes į žemę nežiūrim, žiūrim į viršų, grybų nematom.

Jau vėliau prie mūsų prisijungęs pats Antanas į klausimą ar tas dvidešimties metų darbas viename regione, vienoje teritorijoje neįsiėda, ar nėra monotoniškas, atsakys:

– Šiek tiek gal ir yra. Viršininku čia nepasidarysi, ne tas darbas. Ne tos pareigos, kad kažkokiu valdininku pasidarytum. Kai pradėjau dirbti, girininkijoj dvidešimt žmonių buvo – kartu su darbininkais. O dabar tik mudu abu ir dar turim moterį eigulę ir du darbininkus – pjūklininkus.

Kai keitėsi urėdai, buvo man siūloma eiti vyriausiu miškininku, bet nėjau. Pripratau čia, čia gyvenu ir kažkur važinėti į darbą nenoriu

Antanas Baigys prieš penkiasdešimt metų gimė Lazdijų rajono Paserninkų kaime. Baigęs Kauno miškų technikumą, įstojo į tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultetą. Čia sutiko bendrakursę Visgailę Narbutaitę, kuri netrukus tapo Baigiene, vėliau kartu su vyru dirbo meistre, miško technike, dabar – Vievio girininko pavaduotoja.  Trejus metus Antanas vadovavo Kaukinės girininkijai, o štai jau dvidešimt dvejus metus yra Vievio girininkijos girininkas. Kaip skelbia oficiali informacija, Vievio girininkija prižiūri Šarkinės, Gervaraisčio, Grabijolų, Panerių, Rykantų, Skirmantiškių miškus ir dalį Kazokiškių bei Diržonių miškų – septynis tūkstančius hektarų. Keturiasdešimt šešis procentus čis sudaro valstybiniai miškai, trisdešimt du  – privatūs ir dar dvidešimt du procentai skirti nuosavybės teisėms atstatyti. Į Vievio girininkijos teritoriją įeina 3468 ha Neries regioninio parko, per miškus teka Bražuolės, Pakriokšmio bei kiti upeliai, telkšo Vievio, Veprių, Šiemetų, Keliakiemio ežerai, Elektrėnų tvenkinys (Elektrėnų marios) ir kiti vandens telkiniai. Kasmet įveisiama apie dešimt hektarų želdinių, miškotvarkos nustatyta metinė miško kirtimų apimtis – apie septynis tūkstančius kubinių metrų.

                                                                       * * *

 – Antanai, o tai, kad abu su žmona dirbate toj pačioj sistemoj, kad ji pavaldinė – padeda ar kliudo?

– Tur būt, kliudo, žinokit. Sakykim, kad ir atostogos. Norėtumėm atostogauti kartu – kaip padaryti, nėra kam palikti. Važiuoji, prašai kitos girininkijos žmonių, kad kokią savaitę pavaduotų. Ir tai jeigu darbų susikaupusių nėra. Ir dar – svetimam žmogui gali pasakyti ir griežtesnį žodį. O čia – žmona  žiūri kaip į vyrą, ne kaip į viršininką…

Tėvukas irgi stojo į miškininkystę, tada dar buvo Vilniaus technikumas.

Draugas neįstojo, todėl grįžo abudu, buvo sunkūs pokario laikai. Taip jis miškininku ir netapo. Buvo mechanizatorium, paskui baigė Vilniaus politechnikumą, mokėsi Žemės ūkio akademijoje – vis su mechanizacija. Bet šiaip pirmas jo noras tai buvo miškininkystė.

Tėvo genai, matyt, padėjo apsispręsti ir dukrai Justinai. Ji šiemet Lietuvos žemės ūkio universitete baigė miškininkystės mokslus. Parašė šaunų diplominį darbą ir gavo pasiūlymą dirbti Kaune, Miškų institute. Sūnus Julius Kauno technologijos universitete baigia transporto vadybos studijas.

A.    Baigys:

– Jeigu aš būčiau žinojęs, kad dukra pasirinko tokią profesiją (ji nesakė nieko, dabar, žinot kaip yra su tuo eiliškumu – tarp kitų specialybių užrašė ir miškininkystę), aš būčiau kaip mergaitės neleidęs. Pačiam miške moteriai nelabai tinka, man atrodo. Kuri moteris nesidažo, nesipuošia, tai gal. Bet kuri nori būti graži  – dvi valandos ir purvinas, šlapias grįžai. Kaip viena mūsų buvusi kolegė sakė: „Nueinam į mišką, grįžtam, užeini į parduotuvę – reikia kažką nusipirkti. Sako, žiūri visi kaip į bomžę kokią, aš pamačiau, kad ne vieta man čia.“ Išvažiavo.

…Už girininkijos lango tingiai kapsi rudeniškas lietus, kažką pajutusi kieme suamsi ištikimoji namų sergėtoja trejų metų vilkšunė Goja.  Pradeda temti. Antanas vis žvilgčioja į laikrodį – laikas bėga, o jam dar reikia sutvarkyti automobilį, nes rytoj iš pat ryto važiuos į Vilnių garantiniam techniniam aptarnavimui. Padorus žmogus, todėl ir nevaro žurnalisto pro duris.

–        Taip, dalinai esu, ir negaliu nebūti, profesijos patriotas. Sakykim, savaitgalis ir

miškas dega (ypatingai anksčiau, dabar kokie treji metai sumažėjo, gal dėl išmokų žemdirbiams žolės nebedeginama), jeigu tu nebūsi patriotass, savaitgalį išvažiuosi kažkur. O miškas dega, kaip tada? Taigi čia tavo namai. Juk reikės ir užgesinti, ir atkurti. Turi būti tas darbas į tave įaugęs, tu turi į jį labai daug širdies įdėti. Anksčiau su kai kuriais eiguliais turėdavau konfliktų. Pyko, kad aš neleidžiu išvažiuoti. Pavasaris, gaisrai ištisai, o jiems reikia išvažiuoti savaitgaliui. Buvo, žinoma, budėjimo grafikas, visa kita. Urėdui net skundėsi, kad aš diktatorius. Mes gi nekreipiam dėmesio – viršvalandžiai ne viršvalandžiai, valgęs ar nevalgęs. Jeigu laisvesnio laiko būna – gerai. Nebūna – dirbam kiek reikia, kol šviesu. Ir netgi savaitgaliais. Arba, sakykim, tos šventės ilgesnės – niekada nebūna, kad sėdi namuose keturias dienas, vis tiek nuleki per tas dienas į mišką. Dvi dienas, jeigu kuo užsiimi savo ūkyje, dar gali iškęsti. Bet vis tiek leki į mišką, apvažiuoji. Traukia…

Nieko originalesnio nesugalvodamas, klausiu Antano, ką jis jaučia, sodindamas medį? Ar tai jam tėra grynai techninis procesas, ar yra ir kur kas aukštesnių sielos dalykų?

 Daugiau gal tos dūšios yra negu kaip paprastas dalykas. Po kažkiek metų pravažiuoji ir randi savo jaunuolyną kylantį… Tie brandūs miškai – jie gražūs, bet žinai, kad jie ne tavo. Kažką tvarkei, gal sanitariją, gal dar ką. Bet kada darai kažkokius kirtimus, retinimus, netgi tuos, kuriuos sodinai čia atėjęs – jausmas tikrai geras – čia mano sodinta

O tai kaip tada su kirtimais, klausiu. Tada širdis visai turėtų išlėkti iš krūtinės? Ar pačiam miškininkui skauda širdį pjaunant medį?

– Kai mokiausi arba dar netgi prieš mokslus, medžio negalėdavau pjauti, gaila būdavo. Paskui pripranti, kaip chirurgas prie operacijų. Kaip sakoma, gal atbunki nuo to. Jeigu iš tikrųjų būtų daug tų kirtimų, nežinau kaip atrodytų. Pas mus, visa laimė, jų nėra daug. Geriausiu atveju po kokius tris – keturis tūkstančius kubų jeigu kertam. Pagal kitas girininkijas, kurios ten dvidešimt – trisdešimt kerta, mūsų tie septyni tūkstančiai yra labai kuklūs. Pas mus kirtimus riboja saugomos teritorijos, Neries regioninis parkas.

– Ar neperdaug kertama Lietuvoje?

– Dabar jau tie kirtimai tikrai apmažėjo. Bet buvo čia tarpas, iš karto po privatizavimo, kur tik brangūs medynai buvo, visi uoliai iškirsti. Dabar vėl daug kalbama apie miškų privatizavimą. Miškininkai labai pasyvūs, jie neis, nestreikuos. Jeigu visuomenė sukils, tada gal ir pradės miškininkai rėkti. Kai  privatizuos, tada pamatys, ką padarė. Bet gali būti po laiko.

Kalba Antanas Baigys paprastai, „nuo dūšios“, kaip sakoma, ne spaudai. Kalba apie skaudulius, rūpesčius, planus. O aš klausau ir galvoju, koks jis iš tiesų turtingas  žmogus. Turi mylimą darbą, šeimą, abu gražaus amžiaus sulaukusius tėvus. O svarbiausia, tvirtai žino, dėl ko gyvena.

– Deja, žmonės daug ko nesupranta. Atvažiavo grybautojas, pavalgė, išmetė šiukšles – kažkas yra, surinks. Betgi tų žmonių nėra. Nei lėšų tam nėra tiek, nei žmonių. Bet stengiamės kiek įmanoma. Buvo tokių atsiliepimų, ir padėkų parašydavo, pavyzdžiui, apie Neries parką – „norint galima padaryti ir minimaliom lėšom. Viskas nušienauta, išgreideriuota, išlyginta.“ Malonu tokius žodžius girdėti.  Žinoma, jeigu nusispjausi – teka ta vaga ir tegu teka – nieko nenuveiksi. Bet ir vienas gali būti karys.

Vaikštau po mišką labai daug, nes iš mašinos visko nepamatysi. Bet tai nereiškia, kad išeinu iš namų į mišką ir drožiu nosies tiesumu. Yra planas – vieną dieną vieną tvarkom, kitą dieną kitoj vietoj. Taip palaipsniui visą tą mišką peržiūri.

                                                                        * * *

O čia jau kitos dienos pokalbis. Važiuojam mudu su Antanu per jo valdas ir matau, kaip sužiba akys priartėjus prie gražaus jaunuolyno. Taigi jo sodinta, jo prižiūrėta.  „Negalvoju kad miške būtų galima dvejus – trejus metus padirbti ir kitur eiti. Jūs pasižiūrėkit, dešimt metų – kas tas medis, dar mažai matosi. Kad nors koks rezultatas matytųsi, tikrai reikia nors dvidešimt metų vienoj vietoj dirbti,“ – sako. Ir jaučiu, kad sako tiesą.

– Buvo daug menkaverčių medynų. Norėjosi padaryti normaliai. Ir galima buvo. Bet didesnė dalis tų medynų pakliuvo į privačias valdas. Buvom pradėję kažką atkurdinėt, tvarkyt, Neries  šlaitai buvo krūmais užaugę. Nepavyko. Beveik viskas nuėjo į privačius miškus. Kitąsyk kai pravažiuoji savaitgalį per poilsiavietes, pilna jaunimo girto, viskas išdaužyta, sudeginta. Ir pagalvoji – kam aš čia sumaniau dar kažką daryt. Gal to nereikėjo? Rekreacinės zonos tam ir sukurtos, kad mažiau žmonių lystų giliau į mišką, kad mažiau būtų tos taršos ir visokių važinėjimų su keturračiais.

Važiuojam klaidžiais miško keliukais, kurie, aišku, klaidūs tik man, važiuojam pro Raganų ratą, kur pušys tarsi pasakų nelabųjų, o iš tiesų prieškario gaisro išsukiotos. Važiuojam  grakščiai išsigaubusios Neries pakrante, kopiam į Panerių miško regyklą, iš kurios atsiveria fantastinė Neries slėnio panorama ir už keliolikos kilometrų esančios Kernavės bažnyčios bokštai. Iš Ausiutiškio regyklos žaviuosi Neries metama Velniakampio kilpa. Sustojam prie Pinyklos mitologinio šaltinio, kurio vandeniu, sako, žmonės gydydavo skaudančias akis, merginos prausdavo veidus, kad ilgiau išliktų jaunystės grožis. Ir nejučia dunkteli mintis – o juk visus tuos bokštelius, laiptelius, aptvarus, rodykles įrengė ir prižiūri jie – miškininkai. Ir prisimenu Visgailės dar girininkijoje ištartus žodžius: „Turime gražų pažintinį taką pagal Nerį. Kažkada ir tie baldai, suoliukai išdrožti atrodė gražiai. O šiandien jau viskas kaip ir apleista. Juk tik tokios mūsų jėgos ir finansai. Ir dar tos šiukšlės… Kartais labai gėda, kad pati šiukšles renku, gėda dėl tų pačių žmonių. Kodėl aš čia turiu rinkti tas jų šiukšles? Kai padangų keitimo sezonas, atveža padangų – tiesa, kultūringai, maišuose. O tu jau dėk kur nori. Kai buvo ta „Darom“ talka, rinkom, tvarkėm, porą sunkvežimių atsiuntė. Nuveža jie į sąvartyną – nepriima. Todėl kad baldus radom, porą sofų. Mes viską ir sukrovėm. Turėjo į Kaišiadoris vežti. Ar tai čia  tvarka?

O šiaip prisikabinam prie „Nivos“ priekabą ir važiuojam, važiuojam, renkam šiukšles, nuorūkas, kalnus saulėgrąžų lukštų..“

 „Yra nepavykusių dalykų. Bet jų negali pavadinti nepavykusiais. Gal žvėrys nuėdė, gal daigai buvo blogi – neprigijo. Reikia sodinti, auginti. Jau galėtų būti solidūs ūgliai, turėtų matytis tikras vaizdas, o praeina dešimt metų ir tavo darbo rezultatai vos išlindę iš žemės. Ne viskas nuo žmogaus priklauso“, – čia vėl Antanas, kai siauru keliuku privažiuojam tvorą užrakintais vartais. Gervaraistis, savotiška ąžuolų plantacija. Antano žodžiais, ąžuolo šiaip atkurti praktiškai neįmanoma. Vien dėl žvėrių. Nes jiems tai esąs pats skaniausias medis. Užtat dabar čia šiandien aptvertas didžiausias gryno ąžuolyno plotas – dvidešimt vienas hektaras.

– Matot, – sako Antanas, – ten toliau nudžiūvę ąžuolai. Kai palikom biologinei

įvairovei, jie buvo visi žali. Bet prasidėjo liga. Kaip žmogui – užsikemša kraujagyslės, taip ir jie negauna vandens ir džiūsta. Na šitie, kurie liko, na gal gal…

Yra reikalavimas saugomose teritorijose, kraštovaizdžio draustiniuose hektare iki dvidešimties kubų sausuolių palikti negyvos medienos. Jie reikalingi. Sakykim kaip ir dirvą dirbi ir nieko neduodi. Tai nieko ir negauni po kelinto karto. Čia irgi po keliasdešimties metų, jeigu nieko neduosi, nieko neliks. Niekas ten neaugs. Toj negyvoj medienoj labai daug būna vabalų, kurie naikina  kenkėjus.  Ir šiandien ryte važiuodamas klausau per radiją – sako, grybautojai eina, sausuolių pilnas miškas. Niekas nesupranta kodėl.      

Be to, labai paini ta leidimų sistema. Esu girdėjęs iš senų Nepriklausomos Lietuvos miškininkų, kad jeigu žmogus atėjo pas girininką, jam tų medžių kažkiek reikia, tų sausuolių,  vietoj leidimą išrašė, paskaičiavo pinigus, išdavė kvitą ir viskas. O dabar kol iki tavo laiptelio ateina, tas žmogus kitąsyk ir suprasti negali, kad čia kažkur kažko negalima. Su privačiais miškais paprasčiau – teiki užklausimą agentūrai ko ir kiek nori išsikirsti. O valstybiniuose miškuose tas dar nedaroma.

– Dirbat girininku ketvirtį amžiaus. Kas per tuos metus ne į tą pusę buvo padaryta? – klausiu vis dar nenorėdamas skirtis su įdomiu pašnekovu.

– Gal tas blogai, kad girininkijose labai mažai žmonių liko. Sakykim, tokia apsauga, kokia yra dabar, daugiau deklaruojama, nes ką gali girininkijoje dirbantys du ar trys žmonės… Mūsų girininkijos plotas trys tūkstančiai hektarų. Viena dalis Trakų rajone, viena Elektrėnų, labai išmėtyta. Prie pat Elektrėnų trys kvartaliukai vienoj pusėj, kitoj pusėj Elektrėnų dar du kvartaliukai. Dar apie tūkstantį yra rezervuotų miškų privatizavimui –  sakytum, kaip ir valstybės, bet kol negrąžinta savininkams, niekas nieko daryti negali.  O kiti trys tūkstančiai hektarų – privatūs. Tačiau, pavyzdžiui, gaisrus gesinam nežiūrėdami į  nuosavybės formą…

Dabar savininkų  šimtai – kažkas kažką veža, kažką kerta, kažkas dokumentus pamiršo. Susistabdai: „Aš vežu iš savo miško…“ Neturi nieko. „Važiuojam, parodysiu.“ Ir jeigu aš važiuosiu su kiekvienu, kurio valda už 15 – 20 km., žiūrėsiu, negi jis tikrai ten savo miške kirto, dirbti neturėsiu kada. Gerai dar, kad žmonės privengia kiek, nėra  stambių vagysčių. Būdavo anksčiau, kooperatyvų laikais, atvažiuodavo, pasikraudavo mašiną rąstų. Vienas toks atvejis pas mus buvo – trisdešimt keturis kubus rąstų pasikrovė naktį atvažiavęs… Paskui maždaug išaiškėjo kas kaip, bet jau buvo po laiko. Stabdydavom tą transportą. Mano mašina tada buvo nepažymėta, bet yra įsakymas, reikia tikrinti. Įgaliojimus, žinoma, turi, bet ką nuveiksi įgaliojimą rankoj pakėlęs. Jeigu policija dalyvaudavo, tada viskas gerai. O pamatę žmogų miškininko uniforma, gali ir nestoti.  Miške gerai – keliukas siauras, sustabdai. O prie kelio – išvažiavo ta mašina iš miško sandėlio pasikrovus, kaip paskui įrodyti. Buvo tokių atvejų, kad atlekia 80-90 km greičiu pilnai pasikrovus, stabdai, bet kokios gali būti to stabdymo pasekmės… Jeigu ji sustoja, gerai. Bet jeigu nulekia, iš paskos vejiesi, antrą kartą stabdai… O jeigu, sakykim, turėtume daugiau žmonių, kurie konkrečiai ta apsauga užsiimtų, taip nebūtų.

Tokią teritoriją apžiūrėti dienos neužtenka lekiant, jeigu nori nors pagal perimetrą apvažiuoti. Bet tuo perimetru važiuodamas nieko nematysi. Pas mus dar geležinkelis, autostrada, upė, kažką dar reikia pervažiuoti, pravažiuoti.

Ir jau visai  pabaigai, atsisveikindamas, klausiu Antano:

– Sakykim, pakviečia girininką Antaną Baigį į Žemės ūkio universitetą pas būsimus miškininkus. Ką jis jiems pasakytų?

– Sunku duoti patarimus, kadangi ir studentų tarpe yra tikrai nemažai pakeleivių. Įlipo, bet ne į tą traukinį. Anksčiau, kai mes stodavom, žinodavom, kad  būtent čia stojam ir kuo mes būsim. Dabar ima ir iš dešimtos pasirinktos specialybės iš bėdos įstoja. Tai kaip vestuvės iš reikalo… Vienetai įstoja, kurie pirmoj eilėj miškininkystę rinkosi… Susiklosčius aplinkybėms, jie miškininkystėje gal ir dirbs. Todėl sunku pasakyti ką nors jiems, jie neklausys – ką čia tas diedas pasakoja.  Jie turi savo filosofiją. O tikriems būsimiems miškininkams palinkėčiau – jeigu jau įstojot, vertinkit tą profesiją ir neškit garbingai pirmyn.

Parašykite komentarą